- Nikoleta Kacaitė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Džiaugiuosi už šiuolaikinius vaikus. Atmetus tokius baubus kaip planšetės, pakeitusios spalvinimo knygeles, ar "YouTube" – pasaką skaitančią mamą, jų vaikystėje esama ir teigiamų aspektų. Vienas jų – patyčių prevencija, kuriai, man regis, šiandien skiriama kiek daugiau dėmesio ir išmonės negu tuomet, kai mokyklos suolus trynė manoji karta.
Paradoksalu, bet nors pačiai (kaip turbūt dažnam moksleiviui) tikrai yra pasitaikę dienų, kai iš mokymo įstaigos pareidavau nubliautu veidu, šiandien priežasčių beveik nebepamenu. Užtat labai ryškiai atmintyje iki šiol įstrigę idiotiški pretekstai, dėl kurių per dantį kolektyviai traukdavome kitus. Tarp jų – nieko išskirtinio, vaikai juk tyčiojasi iš tų, kurie kiek kitokie. Apkūnesni, keistokai kvepia, kalba su akcentu, rengiasi ne kaip visi, neatitinka griežtų reikalavimų, koks turi būti tikras berniukas ar tikra mergaitė. Būdamas vaiku dar nelabai suvoki, kad ir su tuo autsaideriu, tebūnie visiška tavo priešingybe, turite šį tą bendra – jausmus. Jis irgi gyvas. Ir gal tai tu jam atrodai kažkoks keistas. Tačiau abu turite teisę gyventi. Ramiai ir be žodinių išpuolių ar juoko pavymui.
Norisi tikėti, kad dauguma tų, su kuriais per paskutinį skambutį atsisveikindama susimojavau aš, šiandien subrendę pakankamai, jog tai suprastų. Tikiuosi, nebeprunkščia į kumštį, išgirdę aukštesniu balsu ir kiek manieringiau kalbantį vyrą. Nebešnabžda draugeliams į ausį užgaulių juokelių, pamatę moterį kultūristę. Nebeklijuoja etikečių bendradarbiui, kuriam patinka rengtis vien spalvingais drabužiais, kuriuos nusimezgė pats iš nuosavo šuns vilnos.
Kai žmogus patiria gyvenimą, kardinaliai besiskiriantį nuo jo, ima trupėti tvirtovė, kuri vadinasi "Aš žinau geriausiai".
Ir vis dėlto nereikia toli ieškoti pavyzdžių, kad patyčios – ne vystyklai, kad kiekvienas iš jų su amžium išaugtų. Štai sėdi karštą vasaros dieną lauko kavinėje, matai artėjančią apkūnesnę merginą, išdrįsusią užsidėti šortus, ir jau girdi kūmutes prie gretimo stalo pašaipiai sakant: "Žiūrėk, kokia gražuolė!" Ar nuo galvos iki kojų išsitatuiravęs vyrukas, kuriam būtinai kas nors pajus pareigą pamoralizuoti, kaip jis, kvailys, savo kūną susigadino. O komentarai internete – išvis atskira respublika, kuriai apkeliauti vargu ar pakaktų gyvenimo (ir noro).
Štai dėl to labai mėgstu bendrauti su daug tolimų kraštų apkeliavusiais žmonėmis. Arba jei ne fiziškai, tai bent jau mintimis po knygų pasaulį paklajojusiais. Ne tik dėl įdomių istorijų, bet ir filosofijos, kurią tokie pašnekovai dažniausiai būna prisijaukinę. Kai žmogus patiria gyvenimą, kardinaliai besiskiriantį nuo jo, ima trupėti tvirtovė, kuri vadinasi "Aš žinau geriausiai". Pamačiusį Azijos gatvėse altorėlius su limonadu, skirtu dievams, maisto turgus, kuriuose vabalai – ne radinys higienos kontrolei, o delikatesinė prekė, ar šeimas, kuriose melstis penkiskart per dieną – normalu, mažai kas stebina neigiamai. Ir jei į tokį žmogų žiūri su pagarba bei teigiama emocija, jis nesukinės pirštu prie smilkinio tau – net jei vietoje skrybėlės ant pakaušio esi prisitvirtinęs ananasą. O jei dar turi ką papasakoti, žiūrėk, gal net išmoksite vienas iš kito kažko naudingo ir paaiškės, kad ananasas – ekologiškas ir patogus galvos apdangalas.
O štai kai egzistuoji kaip arklys, užsidangstęs akidangčiais, nesiliauji galvoti, kad tai, koks esi, kaip gyveni ir mąstai tu – tobulas pavyzdys. Ir kiekvienam, netelpančiam į tuos rėmus, mėgini skaudžiai parodyti, kur jo vieta. Aiškini, su kuo tuoktis, nes kitokia meilė negu tavo – netikra, nurodinėji, kokią šukuoseną nešioti, nes įmantresnė – išsidirbinėjimas, ar kam melstis, nes du dievai po vienu stogu arba vienos valstybės perimetre juk tilpti negali. Tarsi vaikas, kuris nepažįstamą objektą iškart laiko grėsmingu, todėl geriau pirmas puls, kad tik nekiltų grėsmės tam, ką taip gerai žino.
Tai štai, tikiuosi, kad dabartinė jaunoji karta, tebūnie ir per išmaniojo ekraną, pamatys, jog pasaulis didžiulis bei margaspalvis. Ir neapsiriboja vien jų laiptine. O kartu vis dažniau primins tai ir savo tėvams bei seneliams, jei šie netyčia primiršo.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Kur dingo rinkimų kampanija?8
Gerai kažkas pastebėjo, kad pas mus nevyksta jokia rinkimų į šalies prezidentus kampanija. Praėjusią savaitę jau buvo paskelbti visi oficialūs kandidatai, tarp kurių yra milijonierių, tačiau nematyti nei plakatų, nei skelbimų su vieš...
-
Ugnis ir vanduo1
Pastarąsias dienas pasaulyje kažkaip nevaldomai įsišėlo ugnis ir vanduo – dvi iš keturių stichijų ar pradinių elementų, sukūrusių Žemę ir sudarančių jos egzistencijos pagrindą. Bent jau taip mąstyta Antikoje. ...
-
Žodžiais dvoko nepridengsi1
Paputojo vienuoliktokų tarpinių patikrinimų jovalas, pakaitinis jo maišytojas garsiai trinktelėjo durimis, palikdamas dvoką uostyti 26 tūkst. gimnazistų, jų tėvams ir mokytojams. ...
-
Jūros liga Trijų jūrų iniciatyvoje
Geležinės uždangos jau seniai nebėra. Tačiau jos šešėlis dar juntamas. Kelių, geležinkelių, oro, energetikos ir kitokios jungtys yra prastesnės toje Europos pusėje, kuri patyrė komunistinį valdymą. Ypač prasta situacija dėl &Scaro...
-
Nevertiname, ką turime, prarandame – verkiame2
Manau, kad kiekvienas žmogus tai galėtų pritaikyti sau, prisimindamas anapilin iškeliavusius artimus žmones ir nepanaudotą laiką bendravimui su širdžiai mielais. Bet šiandien ne apie tai. ...
-
Kai net ir galvai reikia renovacijos8
Atšyla oras, pakyla noras. Visų pirma, ginčytis, piktintis ir leisti žvygauti emocijoms dėl šildymo sezono (ne-)pabaigos. ...
-
Vidaus vartojimas – Lietuvos ekonomikos augimo variklis1
Išankstiniai indikatoriai rodo, kad ekonominis aktyvumas Lietuvoje laipsniškai atsigauna. Vis dėlto, kol daugelis pagrįstai Lietuvos ekonomikos atsigavimą sieja su eksporto ir pramonės rodikliais, vidaus vartojimas tampa ypač svarbiu kompone...
-
Belaukiant kuklesnių palūkanų, mažėja manančiųjų, kad būstas pigs
Pirmą šių metų ketvirtį padaugėjo gyventojų, kurie mano, kad būstas per artimiausius dvylika mėnesių brangs arba jo kaina nesikeis. Prasčiausi gyventojų lūkesčiai dėl būsto kainų buvo lygiai prieš metus. Tai, kad, atsižvelgus į ...
-
Šašo krapštymas6
Virtualios realybės filmą „Angelų takais“, leidžiantį persikelti į M. K Čiurlionio paveikslus, pamatė 300 tūkst. žmonių. Įsitikinę jo terapine galia, filmo kūrėjai nutarė parodyti jį kalėjime. Visų mačiusiųjų įspūdžiai pana...
-
Virtualybės tironija1
Paskutiniajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje kino režisierius, rašytojas Vytautas V. Landsbergis, lankydamasis Niujorke, filmininko ir poeto Jono Meko studijoje, įrašė jųdviejų tarpusavio pašnekesį apie gandus, arba, kaip t...