Pavasario pabaigoje Lietuvoje tradiciškai tvyro ypatingo karo nuotaika: šalies dvyliktokai šturmuoja abitūros egzaminų tvirtoves. Nemiegotos naktys, raminamiesiems ir korepetitoriams išleisti pinigai – visa tai, atrodo, siekiant tik vieno tikslo: išmintį, kad gyvenimas nėra vien specialybė, pakeisti Lietuvoje madinga nuostata „Aukštasis mokslas – patogios būties garantas“.

Būtent tokį šalies jaunuolių požiūrį į išsilavinimą atskleidžia ką tik pristatytas Lietuvos studentų sąjungos organizuojamas tyrimas „Akademinio sąžiningumo indeksas 2013“.

Nepaisant daugybės (ne)sėkmės istorijų, įrodančių, kad mokslai ir diplomai pirmiausia reikalingi pačiam žmogui, o ne jo įvaizdžiui, daugiau kaip pusė Lietuvos studentų vis dar mano kitaip.

Sukčių pasiskirstymo tarp specialybių skaičius priklauso nuo atsiskaitymo žanro: per viešus atsiskaitymus labiausiai nesąžiningi socialinių ir technologijos mokslų studentai, studijuojantieji fizinius mokslus kitus pranoksta plagijuodami svetimus darbus. Tačiau ir šios paklaidos bendros tendencijos nekeičia.

Galima ir šįsyk leistis į postringavimus, kas ką skatina – paklausa pasiūlą ar atvirkščiai. Žinoma, tinginiai studentai, netingintys tik reikalauti nemokamų studijų. Sąžinės neturi „verslininkai“, referatus, bakalauro ir panašius darbus, diplomus pavertę naujos rūšies kanceliarinėmis prekėmis. Kalti valdininkai, ne tik nesugebantys suvaldyti tokios prekybos, bet ir vadinantys ją normaliu versliuku.

Tai ko galime norėti iš jaunuolių, jei jie – Lietuvoje anaiptol ne vieninteliai sukčiai? Politikai seniai įprato dalyti nerealius pažadus – meluoja rinkėjams, partijos bičiuliams, koalicijos partneriams. Tariamasis visuomenės elitas, nedingstantis iš blizgių žurnalų viršelių, apgaudinėja sutuoktinius ir mokesčių inspekciją. Sovietmečiu užaugę seneliai negaili sveikatos tikindami bilietų kontrolierius, kad antrokas yra tik stambaus sudėjimo šešiametis.

Mūsų studentai tiesiog puikiai įsipaišo į visuotinio sukčiavimo kontekstą: jie tiesiog mokosi gyventi Lietuvoje.