A. Guo­ga: apie „MG li­be­ra­lus“

Par­ti­jos val­dy­ba su Eu­ge­ni­ju­mi Gent­vi­lu, Gin­ta­ru Steponavi­čiu­mi ir Šarū­nu Gus­tai­niu prie­ša­ky­je su­sku­bo pa­lai­ky­ti J.Mac­ke­vič, o pa­skui džiaugė­si sa­vo „pro­jek­to“ sėkme. Ne­pa­si­tikė­ji­mo pa­reiš­ki­mas tuo­met bu­vo vie­nin­te­lis inst­ru­men­tas ne­del­siant ma­ne pa­trauk­ti.

Vie­na­me pla­čiai nu­skambė­ju­sia­me in­ter­viu tuo­met sa­kiau, kad ne­įma­no­ma pa­dėti par­ti­jai, kai jai ne­rei­kia ta­vo pagalbos. Da­bar ge­rai su­pran­tu: ma­no pa­gal­bos jiems nereikėjo, nes tie­siog ne­bu­vau MG žmo­gus. O jie galbūt bu­vo „MG li­be­ra­lai“.

Iš­vie­šin­tuo­se Vals­tybės sau­gu­mo de­par­ta­men­to (VSD) do­ku­men­tuo­se ma­ty­ti, kaip steng­ta­si, kad „Kles­tin­čios Lie­tu­vos“ frak­ci­ja tarp li­be­ralų ne­stiprėtų. Man pa­vy­ko su­telk­ti so­lidų mąstan­čių žmo­nių bran­duolį ir tai ėmė kelti grėsmę MG ber­niukų pla­nams. Da­bar aiš­ku, ko zu­jo ap­link Rai­mondą Kur­lianskį, ko siekė Kęstu­tis Ma­siu­lis. Aš bu­vau tie­sio­ginė grėsmė jų „pro­jek­tui“. Jie ne­galė­jo manęs kont­ro­liuo­ti, nes ži­no­jo, kad už pi­ni­gus manęs ne­nu­pirks.

Ir jei ne teisė­sau­ga, 2016 m. ge­gužės ankstų rytą pa­ža­di­nu­si E.Ma­siulį jo namuo­se, tais pa­čiais me­tais po Sei­mo rin­kimų „MG li­be­ra­lai“ galė­jo ženg­ti labai rimtą žingsnį pir­myn. Kas tie 100 tūkst. dėžutė­je, kai tu­rint dau­gumą Seime ga­li leng­vai da­ly­ti mi­li­jo­nus?

Tai tie­siog ar­bat­pi­ni­giai pa­davė­jui po gerų pietų. Juk E.Ma­siu­lis ir bu­vo „MG baro“ pa­davė­jas, turėjęs pa­si­rūpin­ti, kad būtų iš­kep­tas keps­nys ne iš įpras­to meniu, o pa­gal spe­cialų už­sa­kymą ir pa­si­rūpin­ti, kad VIP klien­tai būtų ap­tar­nau­ti be eilės. Toks įspūdis man su­si­da­ro ste­bint in­for­ma­ciją apie jo vyk­dy­tas užduotis.

Šian­dien li­be­ralų „brež­ne­vas“ E.Gent­vi­las vie­šai kal­ti­na VSD dėl vi­daus politikavi­mo. E.Gent­vi­las tvir­ti­na, kad ku­rian­tis Li­be­ralų sąjūdžiui ke­lių tūkstan­čių žmonių va­lios su­si­bur­ti ne­galė­jo pa­veik­ti joks kon­cer­nas. Bet juk ne­sun­ku su­pras­ti – jei­gu no­ri įta­kos par­ti­jo­je, ne­rei­kia pa­veiktų visų jos žmo­nių, už­ten­ka „sa­vos“ vado­vybės.

Juk Li­be­ralų sąjūdis pra­ktiš­kai yra Artū­ro Zuo­ko „abo­nen­tinės“ par­ti­jos fias­ko rezul­ta­tas. Li­be­ra­lių idėjų žmonės tuo me­tu ieš­ko­jo al­ter­na­ty­vos ir ja ta­po Li­be­ralų sąjūdis. Šios par­ti­jos gre­to­se ir šian­dien yra daug pui­kių, idė­ji­nių žmo­nių, bet tai ne­reiš­kia, kad su pa­čia par­ti­ja vis­kas ge­rai.

Par­ti­jos ly­de­ris Sei­me šian­dien da­ly­vau­ja pla­čio­se vie­nos ži­niask­lai­dos priemonės or­ga­ni­zuo­ja­mo­se viešųjų ry­šių ak­ci­jo­se, kri­ti­kuo­ja teisė­saugą užuot bend­ra­dar­biavę. Be­je, pa­ts E.Gent­vi­las vie­šai pri­pa­ži­no, kad li­be­ra­lai yra neklus­nus, bet vis dėlto MG kon­cer­no vai­kas. Kaip tai at­ro­do pa­pras­tam žmogui?

Esu sakęs, kad nėra šventų be praei­ties ir teistų be atei­ties. Taip kalbė­jau apie E.Ma­siulį, drąsin­da­mas teisė­sau­gai at­skleis­ti viską, ką ži­no apie po­li­tinę korupciją Lie­tu­vo­je, ir taip at­gau­ti šva­rią sąžinę. De­ja, jis pa­si­rin­ko kitą ke­lią: toliau nie­kin­ti mūsų teisė­saugą, vals­tybę ir pa­dėti tiems, ku­riems tei­sin­gu­mo šaly­je vi­sai ne­rei­kia. Jis sakė, kad tik­rai ne­vil­kins teis­mo pro­ce­so. Įdo­mu, ar sutiks, kad jam būtų pa­skir­tas vals­tybės ap­mo­ka­mas ad­vo­ka­tas. Jei ne, tai ženklas, kad mūsų lau­kia il­gi ir var­gi­nan­tys, Lie­tuvą ir de­mok­ra­tiją nie­ki­nan­tys by­los me­tai.

Be­je, J.Mac­ke­vič, pa­ti neištvė­ru­si par­ti­jo­je, ku­rią nuo manęs gelbė­jo, 2016 m. gruodį pra­nešė apie sa­vo pa­si­trau­kimą iš Li­be­ralų sąjūdžio. Ji su­grįžo į visuome­ninę veiklą ir sėkmin­gai dar­buo­ja­si Tėvynės la­bui.