Pagrindinis šalies pajūrio kurortas Palanga išgyvena ypatingą virsmo metą. Miestas, ilgą laiką vadintas Lietuvos vasaros sostine, keičiasi ne tik išoriškai. Ne vieną dešimtmetį ji buvo ta vieta, kur beveik visi trys milijonai galėdavo be kliūčių sumerkti savo kojas jūros sūrymėn.

Šiandien Palanga – nebe svajingoji gintaro karoliais pasidabinusi jūros mėlio akių gražuolė, bet sovietmečio karalienė – pardavėja, mananti, kad ne ji turi aptarnauti pirkėjus, bet šie turi ja gėrėtis ir netrukdyti jai nuobodžiauti.

Jūra visais pavidalais – nuo kojas plaunančių purslų, migdančio bangų ošimo iki įkvepiamo jodo – pagrindinė priežastis, dėl kurios lietuviai vyksta į Palangą.

Tik pastarajai kažkodėl atrodo, kad didžiausia vertybė – miesto iškaba, kad poilsiautojai pirmiausia ieško J.Basanavičiaus gatvės, domisi ne nakvynės kainomis ir jūros vandens temperatūra, bet artimiausią vakarą vietos kavinėse pasirodančių dainininkų pavardėmis.

Vietos politikai su verslininkais, užuot apsisprendę, kuo nori tapti jų miestas – tik vietos ir artimojo užsienio elitui prieinamu kurortu, galutinai įsitvirtinti „močiučių Palangos“ statusu ar ilgųjų savaitgalių poilsiaviete – metų metais diskutuoja dviem klausimais: kaip apmokestinti automobilininkus ir kelintą valandą turi baigtis popmuzikos žvaigždžių pasirodymai kavinėse.

Abiejų klausimų tikslas vienas – kaip išspausti iš tautiečių tiek, kad per tris mėnesius būtų galima užsidirbti likusiems devyniems.

Diskusijoms nesibaigiant, gintarinės gražuolės gerbėjai byra iš palangiškių rankų kaip lietuviškas pajūrio smėlis.

Kurį laiką draugų rate dar mėgdavę dalytis į atostogaujančiuosius Kuršių nerijoje, Palangoje, Šventojoje, prie ežerų ar užsieniuose, tautiečiai jau net nebediskutuoja šia tema. Žymi dalis jų gintarinę pakrantę aplanko tik savaitgaliais ir yra teisūs sakydami, kad pasaulis pilnas alternatyvų, kur lietaus tikimybė minimali, o serviso lankstumas – maksimalus.