Tačiau šie ginčai vyksta vietoje veiksmų. Kremlius laimi, kurdamas „naują normalybę“, kurioje valstybinis terorizmas tampa toleruotinas. Jis kėsinasi į mūsų sprendimų priėmimą ir sėja susiskaldymą.
Skubiai būtina atkurti gynybą ir atgrasymą. Pirmasis iš šių uždavinių yra sudėtingas. Jis apima infrastruktūros stiprinimą, atsarginių pajėgumų didinimą, visuomenės sąmoningumo ugdymą ir greitą naujų bendradarbiavimo priemonių kūrimą pačiose šalyse ir tarp jų. Visoje Europoje tik Suomija turi nusistovėjusią visapusiškos gynybos sistemą. Dėl to ši šalis yra bauginantis taikinys: kam apiplėšinėti Fort Noksą, jei galima rasti paprastesnių vietų? Tačiau Suomijos modelį nelengvai ir ne taip greitai atkartojamas.
Tai suteikia didelę reikšmę atgrasymui. Turime sukurti „ai“ faktorių Rusijos ir Kinijos sąmonėje. Nedarykite to. Skaudės. Mūsų įprastinis atsakas yra diplomatų išsiuntimas ir ekonominės sankcijos. Nei viena, nei kita neveikia. Tai gali šiek tiek pakenkti Rusijai, sulėtinti jos ekonomiką ar šnipų tinklus. Tačiau akivaizdu, kad tai nesustabdė puolimo prieš mūsų infrastruktūrą, institucijas ir asmenis. Arba prieš Ukrainą.
Turime mąstyti plačiai. Mes nesiruošiame atsakyti tuo pačiu, pavyzdžiui, įdėdami padegamųjų bombų į siuntinius, kad nutupdytume Rusijos krovininius lėktuvus. Neapsaugosime savo sistemos nuo putinizmo ją putinizuodami.
Taip pat neturėtume manyti, kad atgrasymas yra tik puolamos šalies darbas. Kur kas veiksmingiau, kai kelios šalys – idealiu atveju daug šalių – atsako taip, kaip agresorius ir jo draugai nesitiki.
Viena iš silpnųjų vietų gali būti Kinija. Kinijos komunistų partija (KKP) padeda Rusijai kariauti Ukrainoje ir vykdyti sabotažą prieš kabelius bei vamzdynus, besidriekiančius Baltijos jūros dugnu. Iki šiol ji už tai sumokėjo nedidelę kainą. Tačiau įsivaizduokime, kad Šiaurės ir Baltijos šalys paskelbia, jog visos jos nusprendė į savo atstovybes Taibėjuje nusiųsti po vieną ar du papildomus pareigūnus.
Tai greitai atkreiptų Pekino dėmesį. KKP deda beprotiškas pastangas, kad Taivano vardas būtų ištrintas iš viešumos. Daugelis interneto svetainių pasiduoda šiam spaudimui ir jį vadina „Kinijos Taibėjumi“ arba „Taivanu, Kinijos provincija“.
Kinijos vadovybė davė mums naudingą ženklą, kad jai tai rūpi. Gerai, suteikime jai daugiau peno rūpesčiams. Dauguma Vakarų šalių jau turi kvazidiplomatinius biurus Taivano sostinėje. Padaryti juos šiek tiek didesnius ir svarbesnius nereiškia atsisakyti „vienos Kinijos“ politikos, kuri neleidžia oficialiai pripažinti Taivano. Tačiau tai būtų aiški žinia Pekinui. Galbūt kitą kartą, kai rusai paprašys savo draugų kinų pasiųsti per Baltijos jūrą laivą, kurio inkaras vilktųsi per kabelius ir vamzdynus, jie ras priežastį to nedaryti.
Kolektyviniai veiksmai mažina riziką. Jei viena šalis sustiprins savo ryšius su Taivanu, KKP imsis atsakomųjų veiksmų (kaip Lietuva įsitikino savo kailiu). Tačiau jei, tarkime, aštuonios šalys padarys tą patį, bus daug sudėtingiau. Jos galėtų laikytis to paties požiūrio švęsdamos Dalai Lamos 90-ąjį gimtadienį (kitų metų liepos 6 dieną). Bet kokie užsienio kontaktai su tremtyje gyvenančiu Tibeto dvasiniu lyderiu įsiutina engėjus Pekine.
Nestandartinis mąstymas yra gerai. Tačiau kartais dar geriau yra veikti nestandartiškai. Rusijos chaoso kampanijos tikslas – atitraukti Vakarų šalių dėmesį ir atgrasyti jas nuo pagalbos Ukrainai. Taigi geriausias atsakas – dvigubinti tą pagalbą.
