Geriausias namas. Raseiniai

Bet prieš tai, atsakykime į kelis fundamentalius klausimus. Kodėl mes žavimės praeities epochų paminklais? Kodėl neretai seną namą, jau vargiai atitinkantį kokią nors utilitarią funkciją, mes mėgstame labiau nei šiuolaikinės architektūros objektą, kuri neretai vadiname dėžute, konteineriu ar kokia nors modernia nesąmone? Aiškų ir vienareikšmį atsakymą šiame straipsnyje kažin ar įmanoma pateikti, bet galime pasigilinti į du šio reiškinio aspektus. Abu, tiesa, susiję ne kiek su imamentinėmis architektūros (senos ar naujos) sąvybėmis, bet veikiau su populiacijos percepcija ir kultūriniu raštingumu. Nes kol mes nepradėjome stebėti reiškinio, tol jis it koks kubitas yra superpozicijoje – vadinasi, vienu metu gali būti keliose vietose.

Taigi, potencialiai pirmas niuansas, kodėl mes vertiname praeities dimensijai priklausančius daiktus (ne tik namus) yra, matyt, tas, kad mus lyg ir įgalina peržengti savo laikmečio ribas ir bent susimuliuotai nusikelti į praeities epochas. Galite būti kad ir pats didžiausias pozityvistas, ateistas ar marksistas, bet pripažinkite – žmonija linkusi į transcendenciją. Net ne tai, kad linkusi, ji trokšta transcendencijos, nori peržengti savo fizinio kūno ir proto apribojimus.

Paveldas ir seni daiktai čia gali atlikti dvilypį vaidmenį. Jis iš tiesų mus gali nukelti ne tik į praeitį ir padėti suprasti savo ateitį. Paveldas visada, dar kelis tūkstančius metų iki paviršutiniškos institucinės paveldosaugos atsiradimo, turėjo padėti žmogui suvokti savo vietą istorijos kontinuume. Paveldas – tai jau daug įvykusių ateičių ir šita informacija yra neįkainojama. Tai, aišku, nėra transcendentinis šuolis, bet bent jau jis praplečia egzistencijos ribas.

Antra vertus, dabar mūsų supratimas apie paveldą neretai yra banalus ir mums tiesiog svarbu turėti seną daiktą kaip savosios (asmeninės ar kolektyvinės) tuštybės užpildymo objektą. Tada neretai asmuo ar bendruomenė taip prisiriša prie daikto, kad suniveliuoja bet kokią už jo esančią prasmę. Lyg ir norime transcendencijos įspūdžio kaip pirmuoju atveju, bet mes už daikto nebesugebame matyti turinio.

Jei iš kultūros reikalaujame atsipirkti kaip iš įprasto ūkio, tai mes ilgainiui prarandame ir kultūrą, ir ūkį, nes kultūra per se yra ūkio tęstinimo garantas.

Tad antrasis niuansas – vizualinio tapatumo troškimas – kaip vartotojiško požiūrio į kultūrą apraiška. Iš tiesų tai kultūra yra labai utilitari, ji visada buvo utilitari. Tačiau dabar mes turime kultūrines, kūrybines industrijas ir kultūrinį turizmą. Nesakau, kad tai blogai, bet blogai tai, kad mes kultūros dimensijai keliame ūkinės dimensijos reikalavimus. Jei iš kultūros reikalaujame atsipirkti kaip iš įprasto ūkio, tai mes ilgainiui prarandame ir kultūrą, ir ūkį, nes kultūra per se yra ūkio tęstinimo garantas. Dabar mes norime seno namo dėl seno namo. Ir neretai žmonių sąmonėse bet kokia istorinė archiktetūros forma tampa vertybe savaime. Dažnai, nepaisant net ir to, kad naudojami orderio ar kiti klasikiniai elementai, jau yra tik prastos kopijos kopija.

Taigi tokia dvilypė paveldo situacija, kurios ateitis tikriausiai neišvengiamai turės grįžti prie esmės – tai yra ne prie paties seno daikto įstabininimo, bet veikiau prie paveldo kaip žinių šaltinio.

Atradimas: šis nuošaliau Raseinių centro esantis daugiabutis modernumu nenusileidžia geriausiems Kaune esantiems gyvenamiesiems namams. Kastyčio Rudoko nuotr.

Lietuvos architektūros istorija tam tikra prasme šitą savotišką dialektiką pati labai gerai įkūnija. Mūsų medinės bažnyčios yra vienos iš asketiškiausių, jei lyginsime jas su mums artimais kaimyniniais regionais ir valstybėmis. O štai žemaitiškų klėčių lėpiai yra ta įdomi architektūrinė-funkcinė detalė, kuri leidžia kalbėti apie Lietuvos etnokultūroje jau giliai įsišaknijusį proto-modernizmo genomą.

Kita vertus, mūsų modernizmo architektūra Pirmosios Respublikos laikotarpiu balansavo ant vizualumo ir barokiškumo bei modernių asketiškų formų. Galbūt mūsų modernioji architektūra – itin savita ir kokybiška, bet ji, matyt, ne iki galo atskleidė etninės architektūros užduotą architektūrinį ir urbanistinį kokybės turinį.

Tačiau netobulumas – natūrali žmonijos kultūros būsena civilizacijoje. Kultūra tobulai gali save išpildyti tik savyje, tai yra, be civilizacinio apvalkalo. Tada ji yra visa savyje ir sau. Civilizacijai užtenka priartėti prie tobulumo ir tada jį apleisti, nes civilizacija yra laikiška, o bet koks tobulumas laiką iš karto sustabdytų ir civilizacija netektų savo prasmės ir tąsos.

Padarėme ilgą įžangą ir dabar praktiškai galima atsakyti į klausimą, koks vis dėlto yra geriausias namas, kurį labiausiai verta pamatyti Raseinių mieste. Tai nuošaliau nuo miesto centro, S.Dariaus ir S.Girėno g. 26 esantis gyvenamasis namas. Tikrai. Tai labai neprižiūrėtas ir nuskuręs pastatas, sudarkytas balto profilio plastikinių langų ir atmosferos poveikio. Apie kažkokį įtraukimą į saugomų vertybių sąrašus, matyt, čia nebuvo nė kalbos, nes kažin,ar apskritai čia būta susidomėjimo šia vertybe.

Ar pats namas gražus? Tikriausiai priklauso nuo skonio.

Iš tiesų namas puikus lietuviškos kultūros atspindys. Modernumu jis nenusileidžia geriausiems Kauno mieste esantiems gyvenamiesiems namams, tačiau tas modernumas labai originaliai permieštas klasikinio vizualinio pojūčio. Plokščias stogas, išsikišęs laiptinės tūrio erkeris, plokščiafasadiškumas kur ne kur pagyvintas braukomis. Tačiau laiptinės erkerį laiko improvizuotos dorėninės kolonos. Ir jos ne šiaip vizualios, lyg būtų sekta istoristiniu manieringumu, kurio, deja, neišvengė dauguma tarpukario architektūros pavyzdžių ano meto Lietuvoje, bet, veikiau, čia mes nugrimztame į pačios kultūros ir civilizacijos istorijos pradžią, kai orderio sistema dar buvo perdėm keista ir statyta su didžiule atsarga, kažkiek kvepia Mikėnų megarono vaizdiniu.

Ar pats namas gražus? Tikriausiai priklauso nuo skonio. Ar Mieso van der Rohe šedevrai, tokie kaip Ilinojaus technologijos instituto kampuse esanti minimalistinė Šventųjų gelbėtojų koplyčia yra graži? Ji graži, bet ne dėl vizualumo (nors ir dėl jo), o dėl savo ypatingos pozicijos civilizacijos kontinuume, nes apima ne tik savo vietą ir laiką, bet visų laikų ir vietų kvintesenciją. Panašiai siauresniame Lietuvos raidos kontekste veikia ir apšepęs gyvenamasis namas Raseiniuose, S.Dariaus ir S.Girėno gatvėje. Tai de facto verčiausias pamatyti architektūros objektas, nes jis apima daugiau nei vien savo laiką ir savo formą.

Lietuviškoje kultūroje tai man ir patinka: neretai darydami daiktą jį darome ne tik su empirine patirtimi, bet statome jį ant pamatinių kultūrinių šaknų, ant Egipto, ant Mikėnų. Tačiau tas veiksmas, nors ir labai įdomus, retai peržiangia pačios kontempliacijos ribas. Mes nepriimame geriausių savo daiktų paskui, kai būna užbaigta jų kontempliatyvi gamyba. Todėl esame tauta, kurioje neatsiranda išradimų, naujovių: mes nebūname pirmiau pasaulio. O jei kas nors iš mūsų sugeba prasimušti pro šį egzistencinį akimirksnį, tai būtinai tik ištrūkęs iš lietuviško diskurso. Esu įsitikinęs, kad su namu S.Dariaus ir S.Girėno g. 26 kur nors Tel Avive, turinčiame šimtus kartų daugiau kokybiško modernizmo nei kad jo yra Raseiniuose, būtų elgiamasi kur kas pagarbiau.

Todėl ir nėra keista, kad mūsų kultūros perliukai, ypač nutolstantys nuo vizualinio poveikio dėl savo fizinio paprastumo, yra apleisti ir mažai mylimi. Kai tai pasikeis, tada ir mes kaip tauta atsimainysime į tautą, kuri kontempliacijoje remiasi į amžinybę, o ne į amžinybės įspūdį. Galvoju, spėju, kad šitos kultūrinės metamorfozės turi vykti ne Vilniuje ar Kaune, bet Raseiniuose, Vilkaviškyje ar Skuode.