Gerbiamieji, kur jūsų brangieji kiaušiniai?

Pasauliui atsigaunant po ekonominio nuopuolio, vėl iš už kelių kampų graso nafta – degalai brango ir, regis, yra pasmerkti brangti toliau. Lietuvoje brangsta dar ir vištų kiaušiniai. Pinga nuomonės.

"Laba diena, norėčiau paaiškinti, kodėl pabrango kiaušiniai..." – laukiame visi tokio informacinio intarpo ir kokios nors rusofobiškos priežasties. Tačiau importas čia niekuo dėtas. Pasirodo, kiaušiniai – mūsų nafta. Dabar mes juos eksportuosime į ES šalis ir taip bus tik geriau. Mąstant pozityviai, eksportuojantys daugiau uždirbs, vadinasi, sumokės daugiau mokesčių.

Degalus pirkome, brango – pirkome, brangsta – perkame, brangs – pirksime. Valgome – perkame maistą, valgysime – pirksime. O kur mes dėsimės? Laisvoji rinka. Kainų savireguliacija. Taip tai vadinasi, todėl apsipraskite. Norite, kad valdžia viską sutvarkytų, lieptų sumažinti kainas? Norite diktato? Tai kad gal nesukime garvežio atgal. Žinoma, lengva, kai nereikia galvoti. Tačiau tampame stipresni, kai bėdas išgyvename patys.

Interneto karalius Meras Zuokas sako: "Jeigu norite geriau gyventi – daugiau uždirbkite." Sakote, akiplėša? Kalbant apie būtiniausius dalykus, pavyzdžiui, žiemą mirtinai nesušalti savo namuose – taip, silpniausi už vadinamąjį minimumą turėtų galėti patenkinti bent jau minimalias gyvybines funkcijas.

Sakote, dabartinė situacija – ciniškas valdžios požiūris į žmones? Na, visada galima įžvelgti ir kitą pusę – kiekvienas yra atsakingas už savo gerovę.

Lietuvoje (kaip, beje, ir kitose šalyse) atsitinka įvairių kuriozų. Pavyzdžiui, kaip netikėti vienos ar kitos prekės kainų šuoliai.

Atrodytų, gyvenimo sąlygos neįsivaizduojamai pablogėjo. Nuolatinėje "sunkioje valdžios ir piliečių meilėje", kurios fone visada skubama vieniems kitus apkaltinti, tokios žiežirbos skelia ugnį. Tik vieni užsiima demagogija, o kiti šaudo tuščiais šoviniais ir dar ne visai į tą taikinį.

Didelės krizės įerzinta minia yra pavojinga. Tačiau vis dar svarstome – ar tai, kad prispausti daug didesnių problemų, negu pabrangę produktai (o tokios bėdos yra, pavyzdžiui, už skurdo ribą mažesnė minimali mėnesinė alga), neiname ir nestreikuojame, yra stiprybė ar silpnybė? Ar, sakykime, graikams tikrai taip blogai, ar jie tik didesni isterikai negu mes? Vertinimas atsiranda, kai yra rezultatas. O rezultatas gali būti tik vienoks: išspręsta arba ne problema.

Tokiomis "kritinėmis" aplinkybėmis paprastai atsiranda "parėkautojų". Retai kada atsiranda kritikų, kuriuos "parėkautojai" greitai priskiria tiems patiems nekenčiamiesiems, nes jie juk dedasi viską išmanantys. O "parėkautojai" viską tiesiog išmano. Jie nežiūri televizoriaus, nes šis jiems meluoja, neskaito laikraščių, nes jie juk visi nupirkti, jie neanalizuoja, nes tai jiems – laiko švaistymas. Patogiau juk yra rėkti. Argumentų neatsiranda. Argumentų būna arba ne. Jie nebūtini, kad banda jungtųsi ir parėkautų kartu. Rėkiant kvėpuojama visais plaučiais, organizmas geriau aprūpinamas deguonimi, pagreitėja kraujotaka, išsiskyręs adrenalinas sukelia jėgų antplūdį ir galios pojūtį. Parėkaukite – pasijusite geriau.

Kantrieji tuo metu arba tyliai kenčia, arba augina raumenis. Raumenims, sako, gerai yra kiaušinių baltymai. Ir šiaip, sako, gerai yra turėti kiaušinius. Tik kiekvieno asmeninis klausimas: tai – prabanga ar būtinybė?