Karantinai skelbiami ir atšaukiami. Jie tokie nepastovūs – kaip vėjai. Gali papūsti iš ten arba ne iš ten. Sienos atveriamos, kad būtų jas galima ir užverti. Kiekviena kažkam bloga diena gali būti kažkam labai gera. Nes rinkimus galima ir laimėti, ir pralaimėti.

Žaidimai su COVID-19 politikams patrauklūs. Kiekviena nelaimė politikams laimė. Tiek valdantieji, tiek opozicija profesonaliai išmoko žaisti. Mumis. Visą gyvenimą gyvename pėstininkais, o per rinkimus visi jaučiamės karaliais. Tik tų karalių Lietuvoje būna vos 141. Iš mažiau nei trijų milijonų.

Mes sergame, gyjame, mirštame. Mes esame statistika. Politikai negali nieko išspręsti.

Tik mes renkame tuos politikus, kurių mums reikia, ir viską perkame iš ten, kur reikia.

Tarkime, šviesoforų žaliosios lentelės niekaip negrįžta prie šviesoforų. Kiek ekspertizių teko atlikti, ar saugu, ar nesaugu. Tiek protų buvo įdarbinta, tiek atlyginimų išmokėta. O juk buvo galima pasimokyti iš sėkmingų pavyzdžių. Pavyzdžiui, Lenkijoje.

Juk ir ekonomikos skatinimo plano neturėjome. Laukėme, kol kaimynai, senoji Europa susikurs. Buvo pasakyta, kad skirsime milijardus, ir to tam kartui pakako. Apstulbinome pasaulį, palaukėme, kol pasaulis skatinimo planus susikurs. Tada nusirašinėjome. Ekonomistai sako, kad neblogai mokame nusirašinėti. Puikus šalies gelbėjimo planas. Tačiau keistoka, kad tik per šios krizės pamokas žiūrime per petį geriau mokantiems. Blogiau mokant, reikėtų dažniau žvilgčiot. Gal ne viską suspėjame nusirašyti. Spėtume, gal kiek kitaip ir gyventume. Bent ne blogiau nei kaimynai.

Dabar tik supeikti mokame, kaip kaimynai nemoka gyventi. Ne tuos prezidentus, kuriuos reikia, renka, elektrą ne iš ten perka. Nesaugius. Tik mes renkame tuos politikus, kurių mums reikia, ir viską perkame iš ten, kur reikia.