Pasaulio čempionatui artėjant finišo link galime drąsiai konstatuoti, kad net ketverius metus lauktas svarbiausias sporto srities turnyras lūkesčius pateisina su kaupu. 23-oji istorijoje Pasaulio taurė pirmą sykį priėmė ne įprastus 32 dalyvius, o net 48 valstybes. Tokia drastiška plėtra kėlė daug erzelio. Ši kritikos lavina rimo sulig kiekvienu naujokų pasirodymu. Pirmoji driokstelėjo Kiurasao. Viena mažiausių pasaulio valstybių, būdama vos 450 kv. km dydžio (Lietuva su savo 65 tūkst. km prieš ją atrodytų kaip tikra milžinė), sugebėjo pelnyti tašką – 0:0 prieš vieną stipriausių Pietų Amerikos atrankos zonos rinktinių Ekvadorą. Žaliojo Kyšulio vyrų pasirodymas apskritai tapo pavyzdžiu visiems mažiukams. Kauną gyventojų skaičiumi vos lenkianti valstybė užtikrintai prasibrovė pro grupės barjerą nepralaimėdama nė vienam varžovui. Lygiosios su Ispanija, Urugvajumi ir Saudo Arabija įrodė, kad miniatiūrinė Afrikos valstybėlė tikrai nusipelnė būti šioje futbolo šventėje. Šešioliktfinalio drama su pratęsimu kaip lygiai su lygia kaunantis su pasaulio čempione Argentina šiai salelei priklijavo vieno didžiausių čempionato atradimų etiketę.
Ar 2026-ųjų planetos pirmenybės metraščiuose paliks tik gražius pėdsakus? Tikrai ne. Istorija su Donaldo Trumpo prekyba poveikiu pirmą kartą istorijoje atšaukiant raudoną kortelę JAV rinktinės žaidėjui sukūrė pavojingą precedentą ateities čempionatų organizatoriams. FIFA parodė, kad vadovaujasi principu, jog taisyklės yra aukščiau visko, nebent atsiras kažkas svarbesnis už taisykles. FIFA galaktikoje nuo senovės romėnų laikų – „Kas galima Jupiteriui, negalima jaučiui“ – nelabai kas ir pasikeitė.
(be temos)
(be temos)