- Edwardas Lucasas, BNS
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Ronaldas Reaganas buvo teisus, kalbėdamas apie „blogio imperiją“. Anuomet, 1983-aisiais, politkorektiški veikėjai šiurpdavo dėl, anot jų, JAV prezidento smarkiai sutirštintų spalvų. Tais laikais, kaip ir dabar, antiimperializmas pasižymėjo keista ypatybe: esą kapitalistinių imperijų aukos nusipelno daugiau užuojautos negu patiriantieji komunistų priespaudą.
Vis dėlto Rusijos kaimynystėje buvusių pavergtųjų tautų, taip pat Lotynų Amerikos, Afrikos ir Azijos šalių, kolonizuotų Europos didžiųjų galybių, patirtis yra daugmaž panaši. Buvo grobiami jų ištekliai, prievarta perkeliami gyventojai, griežtai varžyta vietinė kultūra ir kalba, taip pat naikintos institucijos ir tapatybė.
Vienas didelis skirtumas – kad Europos šalys, buvusios didžiosios imperijos, dabar dažniausiai baisisi praeities nusikaltimais ir siekia draugystės bei susitaikymo su savo buvusiomis kolonijomis. Šiuolaikinis Kremlius savo ruožtu miglotai kalba apie savo turėtos panašios imperijos istoriją. Jis pasitelkia argumentus, kurių kitur jau seniai buvo atsisakyta: „mes juos civilizavome“, „privalėjome įsiveržti, nes kas nors kitas būtų juos užėmę“, „tai buvo seniai ir nėra niekaip su mumis susiję“ arba „tai nėra/nebuvo tikra imperija“.
Kitas skirtumas – kad daugelis liberalių kairiųjų turtingajame pasaulyje, taip pat besivystančių ekonomikų žmonės vertina buvusias pavergtąsias Europos tautas ne imperializmo aukomis, o jo rėmėjomis. Juk šios šalys yra proamerikietiškos, palaikančios NATO, Izraelį, Vakarus, kapitalizmą. Ši stovykla linkusi palankiai vertinti Rusiją ir Kiniją kaip dvi valstybes, besipriešinančias Vakarų hegemonijai ir pasipūtimui.
Tai yra paradoksas. Iš tikrųjų Rusija ir Kinija yra realios šiuolaikinės imperialistės. Jų uždarų klikų valdomos išnaudojančios ekonomikos neturi nieko bendra su lygybe ar teisingumu. Jų politinės sistemos grindžiamos privilegijomis valdančiajam elitui, o ne atskaitingumu arba konkurencingumu. Jeigu jums nepatinka plutokratija, Maskva ir Pekinas turėtų natūraliai kelti jums susierzinimą.
Vis dėlto šis klaidingas supratimas taip pat suteikia galimybių, kaip ką tik pademonstravo Estija. Praeitą savaitę smulki diplomatijos žuvelė iš Baltijos regiono dvejiems metams užsitikrino prestižinę vietą Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje – daugiausiai dėl šios šalies prezidentės Kersti Kaljulaid išradingos valstybės politikos. Ji ypač stengėsi lankyti Afrikos ir Karibų šalis, kurių balsai dėl keistos JT sistemos yra gyvybiškai svarbūs bet kuriai Rytų Europos šaliai, siekiančiai, kad ją išrinktų. Ji argumentavo, jog dėl penkis dešimtmečius trukusios užsienio okupacijos Estija gerai supranta panašios istorinės patirties sukaupusių šalių rūpesčius. Dar svarbesni buvo K. Kaljulaid argumentai, kad jos šalies įspūdingas atsikūrimas nuo 1989 metų buvo pagrįstas pasitikėjimu savomis jėgomis ir inovacijomis, o ne pagalba ir patarimais iš išorės.
Estijos sėkmės istorija pagrįsta ne vadovėlinių tiesų laikymusi, o faktu, kad užsieniečių perspėjimai ne kartą būdavo atmetimi. TVF ragino nepriklausomybę atkūrusią Estiją neįsivesti savos valiutos. Politikos formuotojai šį patarimą ignoravo, ir krona bemat sulaukė didžiulės sėkmės. Kitos neortodoksinės ekonomikos priemonės buvo proporciniai mokesčiai, importo muitų panaikinimas ir atsisakymas formuoti valstybės skolą. Estijos elektroninė vyriausybė irgi tapo triumfu. Kitoms šalims, įskaitant Britaniją, vis dar nesiseka prilygti Estijai pagal skaitmeninius pajėgumus.
Estijos diplomatinis pasiekimas turi platesnę reikšmę. Senosios tiesos tampa mažiau paveikios. Daugiau kaip pusė pasaulio gyventojų yra gimę po 1989 metų. Prisiminimai apie Šaltąjį karą blunka, o Vakarų susiskaldymas didėja.
Taigi, ateina laikas naujoms tiesoms. Mažos ir vidutinio dydžio šalys ypač nerimauja, kaip joms seksis laikmečiu, kai didžiosios galybės varžosi remdamosi principu „kas stipresnis, to ir tiesa“. Skurdžioms šalims nepatinka, kai turtingosios su jomis elgiasi globėjiškai. Estija parodė esanti pajėgi įkvėpti kitus savąja pasiekimų, orumo ir savarankiškumo istorija. Niekas neturėtų trukdyti panašioms į ją daryti lygiai tą patį.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Ar prezidento vadovaujama Valstybės gynimo taryba nieko nebereiškia?4
Lietuvą pasiekė puiki žinia – Vokietijos gynybos pramonės gigantas ,,Rheinmetall AG‘‘ planuoja statyti Lietuvoje amunicijos gamyklą. Tai ne tik geros ir ilgalaikės darbo vietos viename iš Lietuvos regionų, Lietuvos eksporto didi...
-
Žiurkėnas mumyse1
Reikia saugoti savo kailiuką, nes gyvename kosminės įtampos laikais. Todėl svarbu ne gynyba, o mityba. Visavertė. Tokia yra mūsų, žiurkėnų, ambicija. Misime iki susivėmimo ir gal išvengsime susinaikinimo. ...
-
Po Sibirą – be vadovo3
Įpusėjus 1911-ųjų vasarai, Josifas Visarionovičius Džiugašvilis (1878–1953) persikėlė į Vologdos miestą, mat caro valdžia jam čia leido pagyventi porą mėnesių. Vologdoje jis trumpam buvo užmezgęs romaną su paaugle Pelagėja Onufr...
-
Kur dingo rinkimų kampanija?9
Gerai kažkas pastebėjo, kad pas mus nevyksta jokia rinkimų į šalies prezidentus kampanija. Praėjusią savaitę jau buvo paskelbti visi oficialūs kandidatai, tarp kurių yra milijonierių, tačiau nematyti nei plakatų, nei skelbimų su vieš...
-
Ugnis ir vanduo1
Pastarąsias dienas pasaulyje kažkaip nevaldomai įsišėlo ugnis ir vanduo – dvi iš keturių stichijų ar pradinių elementų, sukūrusių Žemę ir sudarančių jos egzistencijos pagrindą. Bent jau taip mąstyta Antikoje. ...
-
Žodžiais dvoko nepridengsi1
Paputojo vienuoliktokų tarpinių patikrinimų jovalas, pakaitinis jo maišytojas garsiai trinktelėjo durimis, palikdamas dvoką uostyti 26 tūkst. gimnazistų, jų tėvams ir mokytojams. ...
-
Jūros liga Trijų jūrų iniciatyvoje
Geležinės uždangos jau seniai nebėra. Tačiau jos šešėlis dar juntamas. Kelių, geležinkelių, oro, energetikos ir kitokios jungtys yra prastesnės toje Europos pusėje, kuri patyrė komunistinį valdymą. Ypač prasta situacija dėl &Scaro...
-
Nevertiname, ką turime, prarandame – verkiame2
Manau, kad kiekvienas žmogus tai galėtų pritaikyti sau, prisimindamas anapilin iškeliavusius artimus žmones ir nepanaudotą laiką bendravimui su širdžiai mielais. Bet šiandien ne apie tai. ...
-
Kai net ir galvai reikia renovacijos8
Atšyla oras, pakyla noras. Visų pirma, ginčytis, piktintis ir leisti žvygauti emocijoms dėl šildymo sezono (ne-)pabaigos. ...
-
Vidaus vartojimas – Lietuvos ekonomikos augimo variklis1
Išankstiniai indikatoriai rodo, kad ekonominis aktyvumas Lietuvoje laipsniškai atsigauna. Vis dėlto, kol daugelis pagrįstai Lietuvos ekonomikos atsigavimą sieja su eksporto ir pramonės rodikliais, vidaus vartojimas tampa ypač svarbiu kompone...