E. Lucasas: Rusija pralaimi karą – pasiruoškite pasekmėms

Netikėkite vien mano žodžiu. Pažvelkite į Rusijos pokalbių laidas, Kremliaus propagandos mašinos ruporus. Dabar niekas jau netiki, kad tai tėra „specialioji karinė operacija“. Žodis „karas“, kažkada buvęs tabu, tose laidose skamba nuolat. Pastarojo meto karinės nesėkmės irgi atvirai aptarinėjamos. Paprašytas paaiškinti, kodėl buvo prarastas logistikos centras Lymanas, buvęs Rusijos pietinės karinės apygardos vado pavaduotojas Andrejus Guruliovas, kadaise garsėjęs pompastiškais pareiškimais, kaltino „nuolatinį melą“ visais lygiais nuo apačios iki pat viršaus. Po kelių sekundžių nutrūko ryšys su juo per „Skype“.

Valstybinės televizijos politikos skyriaus redaktorius Maksimas Jusinas sakė: „Sunku ginčytis su svajotojais, gyvenančiais savo pasaulyje“. Tai skamba kaip vos užmaskuotas puolimas prieš V. Putino kliedesius. Nesutapus realybei karo lauke ir politiniams tikslams, Rusijos lyderis raižo geopolitinius viražus. Jis tvirtina aneksavęs teritoriją, iš kurios jo pajėgos galvotrūkčiais traukiasi.

Atsižvelgiant į visa tai, neatidėliotinas prioritetas yra parama Ukrainai. Rusija gali padaryti ir padarys dar daugiau siaubingos žalos jos žmonėms ir infrastruktūrai. Tačiau praėjusį savaitgalį per vieną renginį Londone su savo sena drauge Anne Applebaum diskutavome, kad atsakymas yra aiškus: Warreno Zevono žodžiais, „siųskit pinigus, ginklus ir teisininkus“. Pinigai stabilizuos Ukrainos ekonomiką. Ginklai atneš pergalę. O teisiniai skundai paralyžiuos Kremliaus karo mašiną. Žinome, ką daryti. Tiesiog turime to imtis.

Daug sudėtingesnis klausimas – kas bus toliau. V. Putinas gali neišgyventi pralaimėjimo kovos lauke. Tačiau Rusijos kleptokratinis imperialistinis režimas yra daug gyvybingesnis už bet kokį asmenį. Aš labai nerimauju, kad poputiniška chunta apmaus Vakarus, pasiūliusi „perkrauti“ santykius mainais į paliaubas Ukrainoje ir dujų tiekimo atnaujinimą. Teisingas atsakymas čia bus tvirtas „ne“. Vienintelis priimtinas taikos variantas privalo apimti reparacijas, teismus dėl karo nusikaltimų, neginčijamą NATO narystę Ukrainai ir okupuotų teritorijų sugrąžinimą. Jei Ukrainos lyderiai nori kažko kito, tai yra jų prerogatyva. Tačiau Vakarai neturėtų būti verčiami pritarti Rusijos darbotvarkei.

Jau seniai reikėjo Vakarų strategiją orientuoti į mūsų sąjungininkių, esančių priešakinėse linijose, poreikius ir rūpesčius. Tris dešimtmečius Vašingtone, Briuselyje, Berlyne ir kitur sprendimus priimantys asmenys per daug laiko praleido nerimaudami dėl Rusijos ir rusų ir per mažai – galvodami apie šalis, kurios geriausiai pažįsta savo milžinišką kaimynę ir labiausiai nukentėjo nuo jos vykdyto niokojimo. Nuo 1991-ųjų ukrainiečiai (ir čečėnai, kartvelai bei kiti) skaudžiai sumokėjo už milžinišką Vakarų strategijos dėl Rusijos nesėkmę. Ji nebuvo demokratija, net ir apsimestinė. Iš tikrųjų ji buvo imperija.

Dabar mums reikia naujos strategijos. Ji privalo būti pritaikyta reaguoti į daugybę galimų baigčių:

- Lėtai Putino eros pabaigai arba greitam jo pasitraukimui.

- Iš pažiūros sklandžiam arba chaotiškam valdžios perdavimui.

- Norui (nors ir paviršutiniškam) suartėti su Vakarais arba sustiprėjusiam priešiškumui.

- Išcentrinėms jėgoms, ardančioms Rusiją, arba bandymui jėga atkurti centrinę kontrolę.

Atsakymų aš nežinau, nors ir bandau juos sugalvoti. Tačiau svarbiausi turėtų būti kuklumas dėl mūsų gebėjimo numatyti ar nulemti įvykius Rusijoje ir ryžtas ginti savo sąjungininkus.