Donkichotiškos pastangos pažaboti infliaciją

Kad infliacija šiandien lietuvių nebaugina, rodo ir operatyvieji vartojimo duomenys. Šių metų pirmąjį pusmetį mažmeninės prekybos apyvartos realia apimtimi, arba atmetus kainų pasikeitimo įtaką, išaugo net 6 proc., o maitinimo ir gėrimų teikimo veiklos įmonių apyvarta per metus šoktelėjo net 9 proc. Šie duomenys iliustruoja, kad kainų augimas ne tik negadina vartojimo apetito, bet net lieka vis daugiau lėšų ne pirmo būtinumo prekėms ir paslaugoms.

Nepaisant šių tendencijų viešojoje erdvėje aktyviai balnojami populizmo arkliai į kovą prieš kainų baubą.

Tiesa, ateityje infliacijai išsikvėpti neleis keletas objektyvių tarptautinių žaliavų rinkų veiksnių: kaitroms nualinus pasaulinio javų derlių prognozuojamas maisto žaliavų brangimas, nerimo kelia ir naftos rinkos nestabilumas. Tačiau tai visoms šalims bendros tendencijos, kurias esame priversti importuoti ir mes. Iš kitų išsiskiriame nebent sparčiu paslaugų brangimu, kuris ir yra kertinė aukštesnės infliacijos priežastis. Tačiau šią tendenciją lemia objektyvios paslaugų sektoriaus darbuotojų darbo kaštų kilimo aplinkybės. Tai jokia naujiena, spartesnis už vidurkį paslaugų kainų kilimas tęsiasi nuo 2014 m. vidurio, jį programuoja rinkos dėsniai, nes paslaugų sektoriaus specialistų nuolat trūksta. Taigi, apčiuopiamą infliacijos baubą, į kurį galėtų būti gręžiamos valdžios atstovų ietys, objektyviai vis dar sunku identifikuoti.

Be to, kodėl infliacija taip stipriai parūpo dabar? Prieš daugiau nei pusmetį Lietuva pagal šį rodiklį rikiavosi ES valstybių rikiuotės viršūnėje. Tuomet stebėjome kone dvigubai spartesnį kainų augimą nei dabar, bet tuo metu tokio susidomėjimo šis reiškinys nesulaukė. Ar tik nebus į kilnių siekių skraistę vyniojami artėjančių rinkimų populistiniai žaidimai?

Ne mažiau stebina ir įvardintos kovos su kainomis priemonės. Pirmiausia, žinoma, didžiųjų prekybos centrų darbo laiko ribojimas, sudarant galimybę smulkiajam verslui savaitgaliais užsidirbti, kažkodėl tikintis žemesnių kainų. Tokios sąvokos kaip „masto ekonomija“, ar elementarus ekonomikos pradžiamokslis, kaip kainos priklausomybė nuo pasiūlos-paklausos santykio, diskusijose ruošiant tokius pasiūlymus, akivaizdu, nefigūravo.

Dar viena siūloma alternatyva – PVM lengvatų įvedimas tam tikriems maisto produktams, ar net bendro PVM tarifo sumažinimas – taipogi kritikuotinas. Pirma, užtikrinti, kad PVM sumažinimas pasieks vartotoją, o ne strigs tarpinėse grandyse, praktiškai labai sunku. Antra, net jei ir pajustų vartotojas PVM sumažinimo poveikį, ekonominio ciklo pakilimo fazėje taip elgtis fiskališkai nebrandu. Ekonomistai tokią valdžios elgseną pavadintų procikline. Paprastai kalbant, vietoj to, kad ūkio pakilimo metu kauptų finansinę pagalvę, valdžia žada mažinti vartojimo mokesčius ir, atitinkamai, pajamas į biudžetą. Kažkur girdėta, taip? Tiesa, 2009 m. parodė, kad ištikus krizei veržtis diržus mokame, tačiau, pripažinkime, tai nebuvo itin maloni procedūra. Taip nesielgia nei brandūs žmonės, nei protingos šalys. Taigi, kad ir kaip norėtųsi prieš rinkimų metus mestelti rinkėjams populistinių saldainių, vis tik derėtų remtis tvaraus augimo ir fiskalinės drausmės principais. Metas nėra tinkamas nei bendram PVM tarifo mažinimui, nei naujų PVM lengvatų įvedimui.

Kainų tendencijas lemia rinka, kuo ji efektyvesnė, tuo geriau visiems jos dalyviams. Kiekvienas papildomas reguliavimas ir įsikišimas į funkcionuojančios rinkos santykius juos iškraipo ir efektyvumas krenta. Vienintelė sritis, kur valdžia privalo reikštis, konkurencijos pažeidimų fiksavimas ir eliminavimas ir rinkos efektyvumo užtikrinimas, kitos pastangos nebus veiksmingos.