Diplomatijos vilko medžioklė

"Mūsų galvos buvo taip smarkiai užimtos Votergeito byla, Vietnamo karo užbaigimu, derybomis su Maskva, derybomis su kinais, todėl šis antpuolis mums buvo didžiulis netikėtumas. Septyniasdešimt trečiųjų spalio šeštosios rytas, šešios valandos trisdešimt minučių. Mane pažadino Joe Sisco‘as (1919–2004) – mano asmeninis patarėjas Vidurinių Rytų klausimais. Jis pasakė: "Sueco kanale kilo neramumų. Jeigu tuojau pat sėsite prie telefono, gal dar suvaldysite padėtį", – po daugybės metų dokumentinio filmo kūrėjams pasakojo Henry‘is (Heinzas) Alfredas Kissingeris (1923), tais laikais ėjęs Jungtinių Amerikos Valstijų valstybės sekretoriaus ir patarėjo nacionalinio saugumo klausimais pareigas.

Siekdama išlaikyti Sinajaus pusiasalio ir laivybos Sueco vandenyse kontrolę, Izraelio valdžia 1967 m. vasarą užvaldyto kanalo rytiniame krante suformavo sudėtingą stataus smėlio šlaito saugomą gynybos fortų sistemą, kuri buvo praminta Bar Levo linija.

Sistemos kūrėjai veikiausiai tikėjosi, kad puolimo atveju priešas, bandydamas įveikti smėlio kliūtį, švaistys savo energiją, sprogmenis ir kitus resursus, tuo suteikdamas Izraelio pajėgoms laiko.

1973 m. spalio 6 d. 14 val. (vietos laiku) Egipto aviacija ir artilerija pradėjo intensyvų Izraelio pozicijų apšaudymą, o egiptiečių kariai irklinėmis valtimis pradėjo plaukti iš savosios kanalo pusės į žydų kontroliuojamą krantą, kuriame egiptiečiai turėjo likviduoti statųjį smėlio šlaitą ir įrengti tiltus, reikalingus savo tankams bei kitai technikai.

Iš pradžių egiptiečiai bandė sprogdinti statų šlaitą, tačiau galiausiai buvo nuspręsta pasinaudoti paprasčiausiomis vandenį laistančiomis žarnomis. Tai padėjo smėlio pilies įtvirtinimus pralaužti kur kas sparčiau, nei tikėjosi šią gynybos sistemą kūrę žmonės.

"Ta akimirka buvo didingiausia visos egiptiečių kartos gyvenime", – kada nors ateityje veikiausiai pasakys Greta Thunberg (2003), kurdama savąjį semiotikos veikalą "Palestinos išsivadavimo organizacijos veikla globalaus miškų kirtimo, klimato atšilimo užkardymo ir pasaulinės gonorėjos pandemijos kontekste".

Beveik tuo pat metu smarkios kovos užvirė ir kitose Izraelio 1967 m. užvaldytose žemėse – Golano aukštumose, kurias atsiimti bandė Sirijos pajėgos. Sirams netgi pavyko laikinai perimti Izraelio bazės prie Hermono kalno kontrolę.

1973 m. Sirijos valdžioje jau buvo įsitvirtinusi al-Assadų šeimynėlė, kurią daug kas sieja su paslaptingu, religiniu alavitų judėjimu. Vieni tvirtina, kad alavitai – atskira islamo šiitų atšaka, primenanti protestantus kalvinistus, kiti įžvelgia alavitų pasaulėžiūroje ir ritualuose krikščionybės bei pagonybės elementų.

Teigiama, kad alavitai tiki reinkarnacija ir savo ritualų metu netgi geria vyną. Nuo pat XX a. 7-ojo dešimtmečio pradžios Basharo Hafezo al-Assado (1965) tėvas Hafezas al-Assadas (1930–2000) reguliariai vis padalyvaudavo Sirijoje vykstančiuose valstybės perversmuose, kol galiausiai pats asmeniškai nusprendė užgrobti valdžią.

Pirmosios 1973 m. spalį surengtos Izraelio kariuomenės kontratakos buvo gana lėkštos. Šį kartą egiptiečiai buvo gerokai rimčiau nusiteikę nei 1948-aisiais, 1956-aisiais ar 1967-aisiais. Pasenusi technika buvo pakeista naujesne sovietine produkcija, o susikompromitavę karininkai – kompetentingesniais, tad kai kurie musulmonai ir komunistai veikiausiai trumpam įtikėjo, kad šį kartą islamo pasaulio atstovai turi realius šansus sunaikinti arba bent pažeminti žydų valstybę.

Iniciatyvą į savo rankas tą 1973-iųjų spalį Izraelio pajėgos perėmė tik po kelių dienų. Šiaurėje izraeliečiai gana giliai įsiskverbė į Sirijos teritoriją ir apšaudė sostinės Damasko priemiesčius, o pietuose kirtę Sueco kanalą pradėjo Egipto žemių puolimą ir netgi ėmė grasinti sunaikinimu Trečiajai Egipto armijai.

Tuo metu į Artimuosiuose Rytuose vykstantį vakarėlį jau buvo aktyviai įsitraukusios ir branduoliniais ginklais žvanginančios geopolitikos galiūnės – JAV bei SSRS. Sovietai rėmė Siriją ir Egiptą, o Jungtinės Valstijos – Izraelį.

"Tuomet mus pasiekė L.Brežnevo pranešimas. Jame buvo sakoma, jei nepalaikysime prieš Izraelį nukreiptos Egipto operacijos, Sovietų Sąjunga veiks viena. Privalėjome pašalinti grėsmę ir turėjome vos kelias valandas nuspręsti, ką daryti", – pasakojo H.A.Kissingeris, tais pačiais 1973 m. kartu su Vietnamo atstovu Le Duc Tho (1911–1990) gavęs Nobelio taikos premiją.

Tarsi to dar būtų negana, 1973 m. spalio 17 d. OPEC narės kartu su Saudo Arabija priešakyje įvedė naftos embargą visoms Izraelį remiančioms valstybėms.

Jungtinėse Valstijose pradėjo augti benzino kainos, kai kurie degalinių savininkai nusprendė nebeteikti savo paslaugų savaitgaliais, tad likusiomis dienomis prie degalų tiekimo centrų pradėjo driektis ilgos, mandarinų, dešros ir bulvių pirkėjų Sovietų Sąjungoje kolonas primenančios automobilių eilės. Kai kuriuose JAV miesteliuose netgi buvo nuspręsta atsisakyti kalėdinių lempučių.

"Nusprendėme, kad dabar puikiausia proga parodyti pasauliui, jog karas, gal ir kariaujamas Sovietų Sąjungos ginklais, bet taiką regionui gali atnešti tik Amerikos diplomatija", – teigė H.A.Kissingeris.

Manoma, kad tais metais H.A.Kissingeris pradėjo dūgzti po Artimuosius Rytus, tarsi verpimo staklių šaudyklė. Jis filmavosi ir fotografavosi su savo tautiečiais, bučiavosi ir glamonėjosi su jų priešininkais ir netgi pozavo prieš kameras su kažkokiu musulmonišku galvos apdangalu.

Teigiama, kad pirmasis H.A.Kissingerio ir H. al-Assado susitikimas truko net šešias su puse valandos, tad kai kurie pašaliečiai ėmė nerimauti, kad sirai pagrobė Jungtinių Valstijų atstovą.

Diplomatijos vilkas tvirtino, kad ši šaudyklės šokinėjimą primenanti diplomatija buvo bene pati efektyviausia ir leido pasiekti unikalių rezultatų.