„Diktatorių kontekste vienas bendras bruožas išryškėja kaip ypač ryškus: narcisizmas. Narciziški asmenys turi išpūstą savo svarbos jausmą ir yra apsėsti asmeninių pasiekimų bei gebėjimų. Save jie suvokia kaip išskirtines būtybes, vertas susižavėjimo, ir jiems dažnai sunku įsijausti į kitų jausmus bei poreikius. Kai narcisizmas pasiekia kraštutinį lygį, kuriam būdingas kišimasis į kasdienį gyvenimą, nukrypimas nuo socialinių normų arba to plitimas keliose srityse, galima dėti pamatus narcisistinio asmenybės sutrikimo diagnozei. Šiai psichologinei būsenai būdingas vyraujantis didybės modelis, nepasotinamas susižavėjimo poreikis ir ryškus empatijos trūkumas“, – tvirtinama portale anxiety.org pateikiamame straipsnyje „Diktatorių psichologija: galia, baimė ir nerimas“ (angl. „The Psychology of Dictators: Power, Fear, and Anxiety“, 2025 10 31).
N. Ceausescu, be jokios abejonės, dėl vienų ar kitų priežasčių norėjo, kad jo valstybė išsiskirtų iš kitų gimstamumu ir populiacijos augimu, tačiau tai nebuvo vienintelė jo manija. XX a. devintojo dešimtmečio pradžioje jis griebėsi dar vieno Heraklio žygdarbį primenančio sumanymo – atsikratyti valstybės skolų užsieniui. Tai reiškė, kad dešimt metų autoritaro pavaldinių laukė dar liūdnesnis nei įprastai gyvenimas.
„Kai kuriems rumunams ryškiausias žiemos prisiminimas buvo šerkšnas ant jų butų sienų. Neatskleisdami tikslių duomenų, Rumunijos pareigūnai pripažino, kad nuo šalčio mirė daug žmonių, ypač kūdikių ir senjorų. Vis dar aiškiai prisimindami šią varginančią patirtį, rumunai ruošiasi pasitikti trečią sunkią žiemą iš eilės tvyrant nerimui ir nevilčiai dėl griežčiausios Europos ekonomikos taupymo programos nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Trūksta beveik visko, mat N. Ceausescu režimas, pasiryžęs sumokėti gan nedidelę šiuo metu apie 6 mlrd. dolerių siekiančią skolą užsieniui, parduoda maistą Sovietų Sąjungai ir degalus Jungtinėms Valstijoms bei importuoja kuo mažiau būtiniausių prekių“, – teigiama „Los Angeles Times“ straipsnyje „Taupymo priemonės: Rumunija: nauja nevilties žiema“ (angl. „Austerity Measures: Romania: A New Winter of Despair“, 1985 11 28).
Anot straipsnio autoriaus, cukrus, kepimo aliejus ir miltai tų laikų Rumunijoje buvo normuojami (kai kuriose šalies dalyse ir duona), o dėl skurdžių vištienos ir kiaulienos gabalėlių eilės Bukarešte prie mėsos parduotuvių susiformuodavusios dar apie 4 val. ryto. Kiaušinių, kaip ir kopūstų pasiūla buvusi nepastovi, o svogūnai su pomidorais dingę dar iki tų metų spalio vidurio, ir nei funkcionieriai, nei režimui pavaldūs žurnalistai nesugebėję paaiškinti šio reiškinio.
Besibaigiant 1989-iesiems, gyvenimas Rumunijoje buvo itin niūrus, tačiau tuo metu tik patys drąsiausi būtų drįsę lažintis, kad N. Ceausescu režimas tais metais kris kartu su Vengriją, Čekoslovakiją, Rytų Vokietiją, Bulgariją ir Lenkiją valdžiusiais despotais.
Anot oficialios versijos, Rumunijos diktatoriaus nuvertimas tais metais prasidėjo gruodžio viduryje (14–16 d.) vakarinėje valstybės dalyje, Timišoaros mieste režimo institucijoms nusprendus iškeldinti vengrų kilmės protestantų pastorių László Tőkésą (1952).
Šis dvasininkas kritikavo N. Ceausescu, tačiau jį iškeldinti pareigūnams sutrukdė šventiko namus apsupę parapijiečiai ir kiti protestuotojai.
Žmonės buvo gana agresyviai nusiteikę, o ir valdžia nusileisti nenorėjo.
Pasakojama, kad protestuotojai skandavo prieš N. Ceausescu nukreiptus šūkius, draskė jo atvaizdus ir raudonas vėliavas, statė barikadas bei daužė miesto centre buvusių parduotuvių langus, o valdžios atstovai prieš juos panaudojo ašarines dujas ir keletą protestuotojų suėmė.
L Tőkésas galiausiai buvo iškeldintas, tačiau maištingų nuotaikų tai nenumalšino. Aršiai nusiteikusi minia nepabūgo į miestą atvykusių kareivių, tad dabar buvo panaudotos ne vien ašarinės dujos ir vandens patrankos, bet ir tankai bei šaunamieji ginklai (portale enrs.eu pateikiamas straipsnis „Rumunijos revoliucija“ (angl. „The Romanian Revolution“, 2015 08 21).
Gruodžio 20 d. Timišoaroje prasidėjo visuotinis streikas. Protestuotojai sukūrė savo komitetą ir netgi išdėstė reikalavimus valdžiai, o N. Ceausescu tos pačios dienos vakarą, grįžęs iš oficialaus vizito Irane, surengė pasirodymą priešais filmavimo kameras, per kurį dėl įvykių Timišoaroje apkaltino „užsienio jėgas“.
Siekdamas suvaldyti padėtį, N. Ceausescu nusprendė kitą dieną surengti daugiatūkstantinį mitingą ir pabandyti per jį susigrąžinti masių prielankumą, tačiau tuo metu fortūnos svarstyklės jau buvo pakrypusios maištininkų naudai. Audringos nuotaikos sparčiai plito po Transilvanijos regioną, o ir kitose Rumunijos vietovėse Timišoaros protestuotojai sulaukė palaikymo.
(be temos)
(be temos)