Devintojo rato klientūra

Būtent taip, anot viduramžių poeto D. Alighierio, atrodo devintasis – paskutinis pragaro ratas – išdavikų buveinė, kurioje be šanso bent kiek geresnei būčiai sustingę gimines, tėvynę, svečius ar savo geradarius išdavę mirtingieji.

Jei toks pragaras iš tiesų egzistuoja, per 700 metų po genialiojo Dantės mirties devintasis ratas savo klientūra turėjo pramušti tartaro dugną, nes išdavikų, kurie atsižadėjo savo idealų ir susidėjo su priešais, per tą metą užderėjo neįtikėtina gausybė.

Kiekvienas jų turėjo savų motyvų, dažniausiai tai būdavo garbės troškimas, pripažinimo siekis ir, žinoma, patogi buitis, net jei viso to kaina galėjo tapti savos valstybės sunaikinimas.

Tik šiandien primygtinai to nenori pripažinti tokių veikėjų simpatikai bei artimieji, teismuose vis ginčijantys savo tiesą. Jų teigimu, S. Nėries paminklo nukėlimas sostinės centre gali reikšti cenzūrą ir kelio užkirtimą viešai propaguoti „tautos lakštingalą“.

Tą pačią, kurią „jaudino ir džiugino J. Stalino artumas per Aukščiausiosios Tarybos posėdžius ir per priėmimą Kremliuje, o tų žmonių kuklumas ir politinė išmintis rodė, kokia didelė jėga yra bolševikų partija“. Tokiais įspūdžiais grįžusi iš Maskvos su „Tiesa“ dalijosi poetė. O ką apie tai pasakytų D. Alighieris?

P. S. Šią savaitę trys Lietuvos rašytojai atsisakė priimti Seimo pirmininko teikiamą apdovanojimą. Motyvas paprastas – dėl valdančiųjų elgesio ir melo.