Dešimtojo dešimtmečio vaikai

Jos paauglystės laikais, kai visi skanėstai iš užjūrio buvo kažkas neragauto ir įstabaus, į gimtojo miestelio krautuvę pirmąkart užvežė "Bounty", "Mars" ir "Snickers" batonėlių. Išgirdę grandiozinę naujieną, jiedu su broliu ilgai sprendė, kuris kokį šokoladuką pirks, kol galiausiai sutarė – "Snickers" jam, o kokosinis "Bounty" – jai. Spausdami delniukuose pinigus vaikai nuėjo į parduotuvę, nusipirko išsvajotus saldumynus ir parsinešė namo. Varto rankose, atplėšti nedrįsta, tik staiga mergaitės veide pasirodo žiaurus nusivylimas – jos "Bounty" per vidurį sulūžęs! Bėgte atgal parduotuvėn, pardavėja bando keisti "nekondicinį" šokoladuką į kitą, bet ir tas, jaučiasi per pakuotę, perlūžęs. Ir taip visa dėžė! Dabar iki ašarų juokinga pagalvojus, kiek patirta streso dėl neragauto importinio batonėlio, nes nė minties nebuvo, kad šis specialiai galėjo būti padalytas į dvi dalis.

Tikiu, smagių pasakojimų ir nostalgiškų prisiminimų iš laikų, kai atrodė, jog Britney Spears su Justinu Timberlake’u kartu bus amžinai, turi kiekvienas mano kartos atstovas. Vien jau ko verti mažyčiai MP3 grotuvai, į kuriuos tilpdavo vos keliolika dainų, stebuklui prilygstančios kuprinės su tos pačios, anuomet dar žvalaus ir tyro veido, B.Spears atvaizdu ar išsvajotasis "Danone Fantasia" jogurtas, kur atskirose indelio dalyse puikavosi jogurtas ir džemas. Žinoma, turbūt ir vyresnių kartų atstovai papasakotų savo perliukų: vieni apie stovėjimą atskiromis merginų bei vaikinų eilėmis šokiuose, laukiant, kol patinkantis berniukas pakvies šokti, kiti – apie legendinį "Astros" kepsnį ir naujausiam mersedesui prilygusius žiguliukus.

Vis susimąstau, kodėl kone visi mes, kuriems jau kokie 25-eri ar daugiau, šitaip nostalgiškai prisimename praėjusius laikus? Kodėl išmaniosios televizijos, siurblių robotų ir tuomečius kompiuterius atminties talpa pralenkiančių telefonų laikais ilgimės visų tų pirmųjų žingsnių tobulėjimo bei plačiojo pasaulio link? Ir vienintelis besiperšantis logiškas paaiškinimas: ilgimės ne deficito, ne vis atsirandančių ir mus nustebinančių naujienų, o paprasčiausiai savęs. Tokių, kokie kadaise buvome, – gebančių nuoširdžiai stebėtis, to pirmųjų patirčių žavesio.

Ilgimės ne deficito, ne vis atsirandančių ir mus nustebinančių naujienų, o paprasčiausiai savęs. Tokių, kokie kadaise buvome, – gebantys nuoširdžiai stebėtis.

Šiandien tokiuose pliažuose, kaip garsiojoje "Bounty" reklamoje, deginomės jei ne patys, tai bent jau kas nors iš pažįstamų.  Ir tai anaiptol nereiškia, kad aplink vien tik milijonieriai. Ilgiau paieškojus pigių skrydžių, nukeliauti į bet kurį pasaulio galą – ne brangiau negu paatostogauti Nidoje. Lygiai taip pat, kaip paragauti egzotinių vaisių ar apsirengti jei ne tiesiai nuo "Balenciaga" podiumo, tai bent jau ją beveik identiškai kopijuojančių masinės mados ženklų drabužiais. Be to, visam šiam gėriui daromės ir itin kritiški – net ir ragaudami kokteilį, kurio nė pavadinimo prieš dešimtmetį nebuvome girdėję, jau žinome, kad šįkart jis suplaktas su ne to, kurio reikėtų, gamintojo toniku. Žodžiu, kaip rašė I.Koncevičiūtė savo žymiajame, vienus sužavėjusiame, o kitus baisiai papiktinusiame feisbuko įraše, tikrai seniai karo nebuvo.

Ir iš esmės dėl to nieko nėra blogai. Atvirkščiai – plati paslaugų ir produktų pasiūla, galimybės pamatyti pasaulio bei suprasti, kas tau patinka, o kas ne, suteikia laisvę. Ne tik pasirinkimo, bet ir šanso būti pačiam savimi, tokiam, kokiam tau būti patinka. Suprasti, koks būti nori. Tik čia, it kokio holivudinio filmo pirmosiose scenose parodomajame kontrakte, popieriaus lapo apačioje, mažytėmis nematomomis raidėmis prie žvaigždutės įrašyta papildoma sąlyga. Kad visa tai neštų gėrį, o ne apatiją, nuobodulį ir nusivylimą, reikėtų neišbarstyti gebėjimo džiaugtis it naiviam vaikui dešimtajame dešimtmetyje pamačiusiam MTV kanalą. Nes nėra didelio skirtumo, skanauji "Bounty" ar slyvų kauliukų grietinėle pagardintą ganašą. Svarbiausia, kad širdis nebūtų surambėjusi ir gebėtų tuo pasimėgauti.