Degantys bokštai ir spindintys kupolai

Sukrėtė ir mus

Vis dėlto reikia paklausti, kodėl tai sukėlė tokį emocinį sukrėtimą Vakarų pasauliui? Kaip prancūzų architektūros paminklas sukaustė pasaulio širdis net tiems žmonėms, kurie nė karto nebuvo Paryžiuje, juo labiau Dievo Motinos katedroje? Kodėl šis įvykis sukrėtė labiau negu kasdien žūstantys mūsų broliai ir seserys Ukrainoje, besitęsiantys mūšiai Sirijoje ar Pietų Sudano režimo keliamas dirbtinis badas (kariuomene degino javų laukus, tam, kad sukilėlių kontroliuojamose zonose prasidėtų badas), nepaisant to, kad Paryžiuje nežuvo nė vienas žmogus?

Atsakymas slypi mūsų ir viso Vakarų pasaulio identitete. Nors esame Vakarų pasaulio pakraštys, mūsų žvilgsnis per amžius krypo į Vakarus. Pradedant Gedimino laiškais, kurie buvo skirti vakariečiams, o ne Rytų kaimynams, Lietuvos krikštu pagal Romos katalikų kanonus, o ne rytų stačiatikių, bei politine ir kultūrine sąjunga su Lenkija, o ne su maskvėnais.

Mūsų akys ir širdys per amžius krypo į Vakarus, dėl to Prancūzijos įvykiai taip sukrėtė mus.

Paklauskime savęs, ar mūsų bažnyčios ir katedros yra saugios.

Sava patirtis

Mes jaučiame, kad Dievo Motinos katedra yra dalis mūsų, kaip katalikų, kultūrinio identiteto, kuris staiga paskendo liepsnose. Mes jautėme, kaip dalis mūsų, kaip europiečių, istorijos virsta pelenais.

Panašu, kad prancūzai atsigaus ir atstatys katedrą, nes Prancūzijos elitas jau prižadėjo tam mažiausiai 300 mln. eurų. Gaila, kad šie pinigai bus skirti bažnyčiai atstatyti, o ne neturtingiems žmonėms paremti, žinant, kad to buvo galima išvengti, jei elektros instaliacija būtų buvusi tvarkinga. Todėl kyla klausimas, ar mes Lietuvoje esame užtikrinti, kad tai nenutiks ir pas mus.

Nuo nepriklausomybes pradžios jau degė keturiolika bažnyčių. Laiko atsukti atgal nebesugebėsime, bet ateitį pakeisti galime. Geriausia apsauga tai prevencija. Paklauskime savęs, ar mūsų bažnyčios ir katedros yra saugios. Dažnu atveju taip. Jų tvirtos kolonos ir aukšti bokštai galėtų atlaikyt ir žemės drebėjimus, ir viesulus. Žinoma lengviau juos atlaikyti, kai jų nėra. Tačiau yra bažnyčių ir kultūrinių monumentų, kurių saugumas kelia didesnių ar mažesnių abejonių.

Apsileidimo pavyzdys

Vienas iš pavyzdžių būtų Kauno Šv.arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčia, arba, paprasčiau tariant, soboras. Laisvės alėjos bastionas, saugantis miestą nuo moralinių nuopuolių. Gaila, kad jo dydis nėra proporcingas jo reprezentacijai. Statytas rusų, taip ir atrodo, lyg būtų Rusijoje. Tinkas atsilupęs, laiptai aptrupėję, o kupolas praradęs spindesį. Visa tai suponuoja apsileidimą, miesto apsileidimą. Keista būtų miestiečiams ir miesto svečiams matyti, kad grindinys yra gražesnis už ją supančią bažnyčią, galbūt todėl ką tik sudėtos trinkelės jau skilinėja. Ar galime didžiuotis miestu, jeigu didžiausia miesto bažnyčia atrodo lyg 1944 m.?

Aišku, visada galima pasakyti, kad tai ne miesto pareiga, kad bažnyčiomis turi rūpintis kuriijos, bet nepamirškime Paryžiaus. Dievo Motinos katedra – viena labiausiai lankomų Paryžiaus vietų, tai vienas iš miesto simbolių. Soboras taip pat toks būtų, jeigu ne aplaidus miesto vadovo darbas. Galima būtų sakyti kaip lietuvių liaudies patarlėje: devyni amatai – dešimtas badas, bet, žiūrint į merą, taip neatrodo. Panašu, kad jam patogiau kurti istoriją iš naujo, negu ją saugoti.

Ir pinigų, ir laiko užtenka didžiausiam paminklui arkliui Lietuvoje pastatyti. Užtenka laiko viskam, išskyrus miesto paminklų išsaugojimui. Ir tai ne tik fasadiniai dalykai. Mes, miestiečiai, nežinome, ar soboras yra struktūriškai saugus. Kas leidžia paneigti, kad apleista ir pažeista statinio išorė nesikoreliuoja su galimais fundamento ir pagrindinės konstrukcijos pažeidimais, vieną dieną galinčios sukelti panašią nelaimę, kuri įvyko 2016 m. gruodžio 10 d. Nigerijos mieste Ujo, kai, įlūžus bažnyčios stogui, žuvo daugiau negu 100 ten besimeldžiančių žmonių. Ar mes, miestiečiai, leisime miesto simboliams prarasti savo estetinį ir struktūrinį integralumą tik dėl to, kad meras labiau užsiėmęs naujų stadionų statymu, o ne miesto išsaugojimu. Ar mums reikia patirti nelaimę, kad suprastume, jog verta mylėti ir saugoti miestą bei jo paminklus.