Darnus kultūrinis susipaprastinimas

Apie darnios raidos (angl. sustainable development) teoriją ir jos taikymą LR Vyriausybės programoje teigiama, kad "prioretizuosime kultūros finansavimą ir ypač regioninį kultūrinių iniciatyvų pasiekiamumą", kalbama apie "stiprias kaimo bendruomenes", "gyvybingo kaimo, tvarių jo bendruomenių išsaugojimą". Bendruomenės pagrindu laikoma "darni vyro ir moters šeima".

Toks tradicinis šeiminis žvilgsnis į visas sferas, ypač į kultūrą, stebina. Noriu priminti pasaulyje itin populiaraus sociologo Richardo Floridos teiginį apie trijų tolerancijų įtaką šiuolaikinių kūrybinių industrijų raidai ir kūrybinės klasės formavimuisi: bohemai, seksualinėms mažumoms ir rasėms. Jo teiginiai buvo patvirtinti daugelio tyrimų ne tik JAV, Kanadoje, bet ir ES ir dar plačiau varijuoti siekiant išvengti nacionalinio, klasikinio šeimyninio, monoteistinio žvilgsnio.

Šiuo požiūriu tai, kaip dėliojama darnios kultūros programa, prieštarauja daugeliui kūrybinių industrijų ir su jomis susijusios kultūros raidos tendencijų. Darnios raidos teorija buvo sukurta nepriklausomai ir nesusietai su kūrybinių industrijų teorijomis. O Lietuvoje darnios raidos tekstai marksizmo-leninizmo ar holizmo fantazijų laikais keliauja iš vienos monografijos į kitą su mažais pokyčiais.

Mažai diskutuota kritika, kurią Vakaruose daugelis tyrėjų nuo XX a. 9-ojo dešimtmečio adresuoja šiai holistinei darnos teorijai. Dažniausiai pastebima, kad ši teorija yra siauro taikomumo ir dažniausiai dar labiau įklampina pokolonializmo šalis pseudopusiausvyrose ir nepasiekiamose dermėse, nors ir gali padėti subalansuoti aplinkosaugą ir su ja susijusias bendruomenes ir gamybas. Ši teorija draudžia rimtesnius klasinius, socialinius konfliktus, varžo proveržio idėjas, suspenduoja būtinas modernizacijas ir visa tai paslepia po harmonijų, konsensuso iliuzija. Darnios visuomenės idėja yra postideologinė vizija, kurią Lietuvoje politinė valia pavertė partijos ir vyriausybės programa. Ši vizija, kaip ir holizmo ar kita teorija, yra įdomi, kol nevirsta visa apimančia programa ir veikia tik savo kritinio racionalumo ribose.

Pokolonijinė mimikrija Lietuvoje

LŽVS "Darnios raidos" ir LR Vyriausybės programa remiasi to paties pavadinimo teorija ir imituoja jos teiginius. Nenoriu įžeisti. Imitacija, arba mimezė, yra normalus svetimo tekso supratimo ir perkėlimo veiksmas. Imituoja visos kultūros, visi žmonės. Tų mimezės rūšių yra ne viena, o imitacijų imitacijos yra bet kokios kultūros raidos vienas iš šaltinių. Vis dėlto pokolonializmo tyrėjas Homi Bhabha pastebėjo, kad buvusių kolonijinių šalių atveju imitacija įgauna politinio, mokslinio, kultūrinio prisitaikymo bruožus. Šį imituojantį prisitaikymą jis vadino mimikrijos (angl. "mimicry") vardu, kai išlikti siekianti kultūra prisitaiko prie hegemoninės, viešpataujančios kultūros ir ją simuliuoja. Tai yra tipiškas paprastojo konformizmo ir partizaninio nonkonformizmo elgesys, padedantis priklausomai kultūrai išsaugoti savąjį unikalumą ir pagal galimybes plėtoti kritinį dialogą. Tačiau, šiandien laikyti save priklausomais nuo menamo kolonijinio spaudimo yra silpnumo požymis, juk ne Sovietų Sąjungoje gyvename. Nors ir tuomet buvo galima sukilti, būti nedarniems, alternatyviems, veržliems, spontaniškiems. Prisiminkime po F.Nietzsche‘s tradiciją, kviečiančią būti originaliais, nemasiniais lyderiais bendrojoje prisitaikėliškumo košėje.

Pagalvojau, ką meno ar kultūros srityje galėtume laikyti darnios raidos opozicija? Kadangi "sustainable development" galima versti "stabili" arba "pastovi raida", tai priešybė būtų sprogstantys, spontaniški proveržiai, šuoliai, netikėti krypsmai ir transformacijos. Daugelis meno stilių ar mokslo revoliucijų yra sprogstamojo pobūdžio, o kita – nukrypimai, apvertimai, būdingi postmoderno kultūrai. Pateikta lietuviška darnios visuomenės programa remiasi ekologinio suderinamumo idėja, kuri gana utopiškai neigia konfliktus ir žūtbūtinę rūšių kovą dėl išlikimo. Vietoje šios kovos suvokimo, vietoje dialogiškumo ir net konfliktiškumo vaidmens aiškinimo remiamasi tikratikystės santarvės, tautos, šeimos nuostatomis.

Pabaigoje, grįždamas prie pirmojo teiginio apie metodologinį nacionalizmą, pastebėsiu, kad neteigiu, jog visa ši programa yra bloga, kad nereikia skatinti regionų, kaimų raidos ar palaikyti decentralizacijos idėjų. Žinoma, kad įgalinimo politika, aplinkosauginė darnioji plėtra, daugybės ekologinių nišų formavimas ir jų užtikrinimas, švari gamta ir bendruomenių balso girdimumas ir dar daugelis kitų programos elementų yra ar gali būti svarbūs. Tačiau kaip tai taikoma visoms gyvenimo sritims ir ypatingai kultūrai, man kelia didelių abejonių.