Bėgimo mados įkaitai

Bėga visi iki vieno. Nuo ryto lig vakaro bėga. Net kai užmiega – Sapne tebebėga. Žmonės, Kur bėgat? Nieks neatsako. Bėga. Pro savo laimę. Pro savo bėdą. Bėga ir bėga. Ir nustatyti sunku, Kas pirmauja, O kas atsilieka. Visi iki vieno bėga. Pro savo laimę. Pro savo bėdą. Bėga ir bėga. Bėga ir bėga...

(Algimantas Baltakis)

Jau kažkelintą pavasarį gyvybė miškuose ir parkuose atgyja kitaip, nei tai buvo prieš penkerius metus ar dešimtmetį. Kartu su žibuoklėmis ir šalpusniais pamiškių takelius nusėja ir pulkai mažiausiai įpareigojančia sporto šaka susižavėjusių entuziastų.

Viena seniausių sporto rūšių – bėgimas – Lietuvoje šturmuoja naujas populiarumo aukštumas. Mases žmonių pritraukiantys bėgimo renginiai šią sporto rūšį Lietuvoje jau pavertė madingu reiškiniu, išblukindami pagrindinę bėgimo reikšmę. Turbūt ant rankos pirštų galėtume suskaičiuoti lietuviško bėgiojimo avangarde besišildančius pseudosportininkus, kurie įsivaizduoja, kas toks buvo Filipidas, ar galėtų pasakyti tikslų maratono distancijos ilgį.

Pastarąjį penkmetį bėgimas karaliauja ne tik lietuvių širdyse, bet ir verslininkų mintyse. Sportinės aprangos gamintojai tik ir trina rankas skaičiuodami pelną ir siūlydami akcijas sportinei avalynei prieš kiekvieną didesnį maratoną. Didžiųjų šalies maratonų organizatoriai irgi supranta šiuolaikines verslo taisykles ir puikiausiai yra perpratę lietuvio vartojimo elgsenos ypatumus. Bėgikai kaskart palaistomi panegirikos vandenėliu, visiems finišą pasiekusiesiems įteikiami atminimo medaliai, kad ir kokią distanciją jie būtų pasirinkę. Trūksta tik laurų vainikų.

Norvegijoje juokaujama, kad vaikai šioje šalyje jau gimsta su viena slide. Vietos gyventojams slidinėjimas taip įaugęs į kraują, kad savaitgaliai neįsivaizduojami be šeimų popiečių kalnuose ar jų apylinkėse. Skandinaviškame kontekste masiškumas duoda akivaizdžią naudą ir kas ketveri metai yra konvertuojamas į šūsnį olimpinių biatlono ir slidinėjimo medalių. O Lietuva – iškreipta veidrodžių karalystė. Ką bėgiojimo mada atneša Lietuvai? Nebent didesnius pardavimus. Neatrodo, kad po kelerių metų iš šio didžiulio vieno priešais kitą besipuikuojančio bėgikų būrio galėtų išaugti pretendentas į olimpinius medalius.

Pas mus šis užsiėmimas sparčiai populiarėja labiau kaip madingas reiškinys, o ne kaip naudinga žmogui fizinė veikla. Žmonės mėgsta deklaruoti mėgavimąsi laisvės pojūčiu ir nelengvai įveiktais ištvermės išbandymais. Bėgantieji maratoną ugdo valią, o pasiekę finišą tvirtina, kad buvo smagu nugalėti save.

Vis dėlto didžioji dalis lietuvių renkasi trumpesnes – 10 km ir pusmaratonio – distancijas. Ar tai reiškia, kad taip elgdamasis žmogus save irgi nugali tik iš dalies, ar čia, kaip ir daugelyje kitų sričių, yra bandymas apgauti save? Daugelis nepasiekia sėkmės gyvenime ne dėl to, kad taiko aukštai ir nepataiko, o dėl to, kad taiko žemai ir pataiko. Tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl šalies maratonai dar ilgai primins ne sporto šventę, o savotišką paskutinių mados tendencijų besivaikančių tuščiagarbių podiumą.

O mėgstantiesiems apsišarvuoti argumentais apie aktyvų gyvenimo būdą, vertėtų įsiklausyti į ironiškus medicinos mokslų daktaro Paulo Ubiratano pastebėjimus. Mokslininkas šmaikštauja, kad jeigu nuolatinis vaikščiojimas būtų naudingas, paštininkai būtų nemirtingi. Orkos visą gyvenimą plaukioja, minta žuvimis ir geria vandenį ir vis dėlto jos storos. Kiškiai bėgioja ir šokinėja be paliovos, bet gyvena ne ilgiau kaip 15 metų, o vėžliai nebėgioja ir nieko neveikia, o gyvena 450 metų.