Bedugnė tarp Lietuvos žmonių

Tačiau pastaruoju metu, ypač tai ryšku Ukrainoje tęsiantis karui, vis dažniau galime pajusti, kad per daug dalykų mus – Lietuvos piliečius, tos pačios visuomenės narius – pradeda stumti į priešingus puses. Lietuvos žemėje vos ne gyvai galima pamatyti brėžiamas linijas, prasidedančius skirstymus į gerus ir blogus, tinkamus ir paliktinus kažkur anapus tekančio Rubikono.

Paradoksas, tačiau kasti griovius ir tiesti tvoras (kad ir kiek tai būtų teisingas reikalas) yra gerokai lengviau, negu tuos pačius iššūkius įveikti kalbantis ir randant bendrystę, o ne akcentuojant skirtumus.

Štai ir šiomis karštos vasaros dienomis šurmuliuoja net keletas festivalių, muzikos renginių, tūkstančius skirtingų žmonių sutraukiančių renginių. Jeigu norėtume matyti blogybes ir piktus organizatorių kėslus, greitai galėtume įvardyti narkotikus, alkoholį, politines ambicijas, kone atvirą Kremliaus ranką ar net bandymus išniekinti Lietuvos vertybes.

Tačiau gal jau verta stabtelėti?

Toje pačioje mūsų Konstitucijoje yra 25 ir 26 straipsniai, kuriuose trumpai ir aiškiai parašyta, kad žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, o minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma. Ačiū Dievui, Lietuvoje dar niekas nesugalvojo į uždaras teritorijas uždaryti musulmonų, paspirtukininkų ar filatelistų. Nors kiekvienai iš šių grupių tikrai galima būtų sugalvoti po kokį nors priekaištą, kodėl jos nariai gadina Lietuvos rimtį ir susikaupimą.

Ačiū Dievui, Lietuvoje dar niekas nesugalvojo į uždaras teritorijas uždaryti musulmonų, paspirtukininkų ar filatelistų.

Prieš savaitę Kauno technologijos universiteto (KTU) Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto dekanas Ainius Lašas rašė savo paskyroje socialiniame tinkle: „Jaučiu, kad daug kam gali nepatikti, bet pasakyti reikia. [...] žodžiu išreikšta meilė tokiems politiniams teroristams kaip Putinas nėra nusikaltimas. [...] Kad ir kaip būtų nemalonu matyti tautiečius, keliaklūpsčiaujančius prieš teroristinį režimą, kiekvienas „žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti.“ (LR Konstitucijos 25 str.) Būtent ši konstitucinė laisvė, kurią mes traktuojame kaip fundamentalią mūsų visuomenės vertybę, turi nemalonų šalutinį poveikį, nes įsitikinimų būna įvairių, o baudžiama yra už konkrečias kenkėjiškas veikas: už neapykantos, prievartos kurstymą, šmeižtą, šnipinėjimą ir pan.“

Karantino metais Lietuvoje turėjome daugybę progų greitai ir nedviprasmiškai nuteisti turinčius kitokią, nei mūsų nuomonę. Vieni prieštaravo geriausiems pasaulio mokslininkams dėl skiepų, antri netikėjo, kad ligoninėse trūksta lovų net įprastoms operacijoms, treti palaikė Putiną, o ne ukrainiečius.

Prieš keletą dienų valstybės apdovanojimą mūsų Prezidentas atėmė iš čiuožėjų ant ledo už tai, kad jie dalyvavo Rusiją valdančių asmenų šou. Prieš keletą savaičių jungtinėmis pastangomis užblokuotas Naisių festivalis. Iš viešosios erdvės nuosekliai dingsta visi kiek labiau nuo dominuojančios nuomonės besiskiriančią poziciją drįstantys išreikšti šalies žmonės.

Didžiausia viso šio marmalo blogybė – ne klystančios nuomonės, net ne atviras veikimas prieš Lietuvos valstybės interesus. Baisiausia, kad Lietuvą pradeda vagoti bedugnė, per kurią nebelieka tiltų. Visiškai nesvarbu, kokias skirtingas nuomones ir kiek jų galėtų jie jungti. Be tiltų griūva pati mūsų valstybės idėja.