Bažnyčia ir dizainas

Keliaujant po Lietuvą, apžiūrėjau gal pusę šimto bažnyčių ir pastebėjau mane sutrikdžiusius ir ne vienoje vietoje atrastus bažnytinio dizaino elementus.

Neseniai dalyvavau ateitininkų stovykloje. Dėl viso pikto primenu, kad ateitininkai nėra ateistai, o atvirkščiai – katalikiško jaunimo organizacija. Ten mes, keli menotyrininkai, kalbėjome su stovyklautojais apie šiuolaikinį meną: jo kainas, jo sklaidą ir, be abejo, jo santykį su Bažnyčia.

Kalbantis ir šiek tiek, labai taikiai, besiginčijant, menotyrininkė ir dailininkė Sigita Maslauskaitė užsiminė, kad Lietuvos Bažnyčia su šiuolaikiniu menu neturi intensyvesnių darbo santykių turbūt nuo XX a. pradžios.

Šioje įžvalgoje Lietuvos Bažnyčios ištraukimas iš europinio konteksto yra visiškai tikslus. Šiuolaikinio meno centrų funkcijas Vakarų Europoje pastatytos bažnyčios galutinai prarado – jei kalbame apie dekoratyvinius menus – maždaug 6-ajame XX a.  dešimtmetyje. Tuomet, modernizmo klestėjimo laikais, altorinius paveikslus, vitražus, freskas vis dar kūrė Marcas Chagallas, Henri Matisse'as, Henri Léger'as ir kiti dailės gigantai. O bažnyčių architektūra visuomet ėjo beveik koja kojon su pasaulietinės architektūros tendencijomis. Atsirado neogotika – pradėjo kilti negotikinės bažnyčios, susiformavo Kazimiro Malevičiaus suprematizmo inspiruotas griežtas ir funkcionalus bauhausas – nedelsiant buvo suprojektuotos funkcionalistinės šventyklos. Po Antrojo pasaulinio karo, pradėjus formuotis laisvo plano architektūros stiliui, Le Corbusier pastato kriauklės formos Ronšano koplyčią. Na, o šiandien, šiek tiek utriruojant, bažnyčias Europoje ir pasaulyje architektai projektuoja pagal dviejų dominuojančių stilių taisykles – plaukiojančias zahahadidines arba minimalistiškai skandinaviškas.

Lietuvoje viskas vyko kitaip. Pas mus Bažnyčios menai – su architektūra imtinai – užsifiksavo praėjusio amžiaus pradžioje aktualiame istorizme, ir ši būsena su keistomis transformacijomis tebesitęsia iki šiol.

Šią vasarą, keliaujant po Lietuvą, apžiūrėjau gal pusę šimto Lietuvos bažnyčių ir pastebėjau mane sutrikdžiusius ir ne vienoje vietoje atrastus bažnytinio dizaino elementus. Kadangi keliavome su turistiniu vadovu rankose, matėme pačias gražiausias Lietuvos bažnyčias. Jų architektūra, gamtovaizdis, landšaftinė ar urbanistinė dermė kaip gniaužė, taip ir tebegniaužia kvapą. Bet, įžengus į šventorių, stebėjimo kampas pasikeičia ir akys pamato smulkiąsias maldos namų šeimininkų puošybos iniciatyvas. Jos, nepatenkančios į valstybės paminklų apsaugos reglamentavimo gniaužtus, smarkiai primena privačių namų Lenkijoje kiemus. Tie lenkų kiemai su intensyvia sodo skulptūrų, lauko lempų, fontanų ir fontanėlių, dirbtinių grotų, margomis itališkomis plytelėmis išklotų takų estetika jau tapo reiškiniu. Tai yra ne kartą jau įvykusi akcentų pasikeitimo istorija, kai entuziastingai kaupiamas ir komponuojamas kičas tampa savarankišku, gal ne estetinės, o antropologinės analizės vertu reiškiniu. Bet taip yra Lenkijoje. Lietuvos šventoriuose lenkiško tipo dekoratyvinio kičo intensyvumas nėra pribloškiantis, todėl vertas tik nesmagaus nusistebėjimo ir nuostabos, kodėl tokioms išskirtinėms, svarbiausioms miestelių vietoms pagailima profesionalaus landšafto architekto pastangų.

Vis dėlto, būdamas tik neaktyvus religinio gyvenimo stebėtojas, nejaučiu turįs teisės ir į nuostabą. Šventorius – juk bažnyčios, ne savivaldybės – kaip nori, taip ir tvarkosi. Stipresnis erzelis kyla, kai lenkiškas dizainas peržengia šventoriaus ribas. Tarkim, verta prisiminti prieš pusmetį spaudoje švystelėjusią istoriją apie naujos bažnyčios Pašilaičiuose, miegamajame Vilniaus rajone, architektūros konkursą. Įvyko jis prieš kokius šešerius metus. Konkursą Vilniaus arkivyskupijos užsakymu surengė Lietuvos architektų sąjunga. Buvo išrinktas laimėtojas, pasiūlęs skandinaviško stiliaus pastatą – ramios linijos, kelios horizontalios nišos, nepompastiška varpinės vertikalė. Toks, pavadinčiau, kokybiškas, bet nuobodokas "ikeinis" stilius. Bėgo metai, projektas dulka, jokių statybos ženklų nėra. Ir visiškai netikėtai šiais metais architektai sužino, kad konkurso laimėtojas pamirštas, o arkivyskupijos ekonomo tarnyba jau be jokių varžybų užsakė naują projektą kitai architektų grupei, kurie suprojektavo tobulai antiskandinaviškos estetikos pastatą: rytietišką, slavišką kelių aštrių arkų kubo formos svogūną, padažytą taip bažnyčiose mėgstamomis saldaininėmis rausvai violetinėmis spalvomis. Aš jokiais būdais nesakau, kad naujasis projektas blogas. Jis puikiai tiktų daug kur – nuo Rusijos platybių iki Karpatų prieškalnių Moldavijoje, Rumunijoje ar toje pačioje Lenkijoje. Bet paskutinė vieta, kur tokia bažnyčia atrodytų organiškai, yra sovietiniai Pašilaičiai.

Sudėjęs krūvon savo šviežias ir negilias patirtis apie šiuolaikinę dailę Lietuvos Bažnyčioje, pagalvoju, kad šiai bendruomenei nekenktų pasižvalgyti į madas. Tai – atsargus pasiūlymas. Aš nemanau, kad Bažnyčia sugebėtų atsirasti aktualaus meno fronto priekinėse pozicijose. To ir nereikia. Bet verta, atidėjus šalin atvirukų su Rafaelio tapybos reprodukcijomis rinkinius, perversti Bažnyčios pamirštus XX ir XXI a. dizaino, architektūros, spalvų teorijos, šrifto, medžiagotyros, konstrukcijų, grafinių programų vadovėlius ir albumus. Ten yra milžiniška ir universali šiuolaikinė, civilizuota, atpažįstama pasiūla. Jos užteks bet kuriam skoniui.

Beje, tokia išvada baigėme ir pokalbį apie meną ateitininkų stovykloje.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

  • Patarimai, kaip įmonėms efektyviai valdyti laisvas lėšas
    Patarimai, kaip įmonėms efektyviai valdyti laisvas lėšas

    Manau, didžiajai daliai sėkmingų verslų anksčiau ar vėliau iškyla dilema, ką daryti su laisvomis įmonės lėšomis? Šis klausimas ypač aktualus šiuo metu, kai globali ekonominė situacija nėra aiški. Dėl to kai kuri...

    2
  • Asmeninės Velykos
    Asmeninės Velykos

    Artėjant Velykoms, nori nenori, susimąstai apie vertybes. Ir kokių tik vertybių nesame išbandę. Paturėjome visą haremą patrauklių vertybių – pradedant joga, baigiant pozityvias būsenas skatinančiais kursais. Tačiau dažnai atsitinka t...

  • Desalomėjizacija – būtina
    Desalomėjizacija – būtina

    Nors dabar viešojoje erdvėje vis kalbama apie gynybą, sovietinio paveldo sergėtojų isterija mums visada primena, kad Lietuvoje yra ir kita visuomenės dalis, kuri geriausiu atveju, prasidėjus Kremliaus invazijai, nedarytų nieko, o blogiausiu &ndas...

    17
  • Kandidatų godos
    Kandidatų godos

    12 apaštalų – lygiai tiek sėdo valgyti Paskutinės vakarienės prieš Didžiąją išdavystę. 12 kandidatų į pretendentus (ko ne apaštalai?) siekia aukščiausio posto valstybėje, tačiau dar šiandien dalis j...

  • Mums labai pasisekė, antra dalis: žmonės
    Mums labai pasisekė, antra dalis: žmonės

    Du dešimtmečiai Europos Sąjungoje (ES) atnešė neabejotiną ekonominį progresą – didėjantį šalies konkurencingumą, augančias gyventojų pajamas ir perkamąją galią. Tačiau nemažiau svarbu įvertinti ir demografinius bei s...

    3
  • Rusija gali būti terorizmo auka, net jei jį vykdo jos vadovybė
    Rusija gali būti terorizmo auka, net jei jį vykdo jos vadovybė

    Terorizmas padėjo gimti Vladimiro Putino režimui. 1999 metų rudenį dirbdamas korespondentu Maskvoje, mačiau, kokį siaubą visuomenei atnešė kruvini daugiabučių namų sprogdinimai Rusijos sostinėje ir kitur. ...

  • Pagrindinė švietimo sistemos užduotis – atsparumo stresui ugdymas?
    Pagrindinė švietimo sistemos užduotis – atsparumo stresui ugdymas?

    Pagrindinė švietimo sistemos užduotis – atsparumo stresui ugdymas, bent jau toks įspūdis susidaro stebint situaciją mūsų valstybėje. ...

  • Dresūros mokykla
    Dresūros mokykla

    Akimirką stabtelėję pagalvokime, ką nuveikiame per tris minutes. Per šešias. Visa, ką darome įprastomis aplinkybėmis, atliekame nesižvalgydami į chronometrą. Nebent gaiviname širdies smūgį patyrusį žmogų, lenktyniaujame su g...

    4
  • Pravieniškių choras – be solisto
    Pravieniškių choras – be solisto

    Kol Lietuvoje sutartinai buvo dejuojama dėl tarpinių atsiskaitymų, o Vilniuje laidojo „Dėdę Vanią“, vienos Jurbarko mokyklos tualete nepilnametis talžė kitą tokį pat. Daužė, suprantama, į veidą, sunkėsi kraujas ir sirpo mėlynės. Vi...

    9
  • Nekantriųjų karta
    Nekantriųjų karta

    Rytoj pradėsime Didžiąją savaitę prieš Velykas. Krikščionims tai – ypatingas laikas nuo Kristaus įžengimo Jeruzalėn Palmių sekmadienį iki jo prisikėlimo Velykų rytą. Gyvenantiems be tikėjimo – ypatingos skubos laikas. J...

    5
Daugiau straipsnių