Atviras Lietuvos žaliųjų partijos pirmininko laiškas aplinkos ministrui

Per šį laiką pasikeitė jau du aplinkos ministrai, tačiau, tenka apgailestauti, kad aplinkosaugos būklė per tą laiką nepagerėjo. Atvirkščiai – gaisras padangų perdirbimo bendrovėje Alytuje, plyni kirtimai Labanoro girioje ir Punios šile, rekordus mušantys taršos rodikliai Klaipėdoje – kone kasdien sužinome apie aplinkos būklei kritiškai svarbias situacijas, liudijančias ne apie pavienius aplaidumo atvejus, o apie sistemines ydas.

Atsižvelgiant į klimato krizės keliamus iššūkius ir rizikas, mums, žaliesiems, o taip pat, neabejojame, ir visai neabejingai visuomenės daliai, nerimą kelia žemiau išvardinti klausimai, todėl juos pateikiame viešai ir reikalaujame neatidėliotino atsakymo.

1. Ekstremalių situacijų valdymas. Kada Aplinkos ministerija bus pasiruošusi savo atsakomybės ribose tinkamai reaguoti į katastrofiškus padarinius lemiančias gamtos ir žmogaus sukeltas nelaimes, tokias kaip didžiuliai ir pavojingi gaisrai, liūčių sukelti potvyniai, cheminė ir radiologinė tarša ir pan.? Kada iš tikrųjų bus sutelkti atitinkamų sričių mokslininkai ir specialistai, paruošti reagavimo planai, įsigyta reikalinga ir tinkama laboratorinė įranga bei sutelkta padariniams šalinti reikalinga technika? Kada Aplinkos ministerija iš tikrųjų taps lyderystę demonstruojančiu, tikslias ir aiškias reagavimo schemas ir planus turinčiu, mokslinį ir techninį potencialą šioje srityje sukaupusiu ir valdančiu centru?

2. Ekologinė nelaimė Alytuje. Kada visuomenė gaus atsakymą apie tikruosius gaisro Alytaus padangų perdirbimo įmonėje padarinius: koks yra tikrasis vandens, dirvos ir oro taršos lygis? Kada bus parengtas ekspertine pozicija paremtas planas užteršto gaisro gesinimo vandens tvarkymui? Ką Aplinkos ministerija iš savo pusės ketina artimiausiu metu atlikti, kad užkirstų kelią panašių su dėvėtomis padangomis susijusių ekologinių bombų sprogimui ateityje? Ar ministrui yra žinoma, kaip masiškai padangų atsikratoma Lietuvos miškuose, pakelėse, ir kad, pavyzdžiui, jas renkantys miškininkai priversti didžiulius jų kiekius saugoti tam visiškai nepritaikytose vietose?

3. Atliekų tvarkymas. Kada bus užtikrintas skaidrumas atliekų tvarkymo sektoriuje ir teisinga bei rūšiuoti motyvuojanti mokesčio už atliekų tvarkymą sistema? Ar ir toliau bus palaikoma abejotinus rezultatus atliekų tvarkymo prasme teikianti ir atliekų tvarkymo kaštus didinanti regioninių mechaninio biologinio apdorojimo įrenginių sistema, sugebanti didžiąja dalimi gaminti tik KAK’ą (kietąjį atgautąjį kurą), kurio šiai dienai nėra kur panaudoti ir jis vežamas „saugoti“ į tuos pačius sąvartynus?

4. Oro tarša. Kada ministerija ne deklaratyviai, o iš esmės pradės kovoti su oro tarša ir klimato kaitą lemiančiais ŠESD (šiltnamio efektą sukeliančių dujų) išmetimais transporto ir žemės ūkio sektoriuose? Kada Aplinkos ministerija pradės planuoti ne didėjančius, o mažėjančius ŠESD išmetimus? Kada bus iš tikrųjų apmokestinama tarša, o ne siekiama pasipinigauti įvedant sunkiai suprantamus automobilio registracijos mokesčius?

5. Dirvožemio būklė ir vandens tarša. Kaip ir kada ketinama pažaboti besaikį dirvožemio pertręšimą mineralinėmis trąšomis, kasmet lemiantį vis blogėjančią Lietuvos vandenų būklę? Ar 2019 m. vėl leisite pilti mėšlą ir srutas ant įšalusio ir sniegu padengto dirvožemio? Kiek ilgai Aplinkos ministerija apsimetinės, kad Lietuvos upių tarša iš miestų valymo įrenginių, didelių gaisrų keliamos pasekmės ar nuolatinės „kvapų“ problemos yra ne jos, o tik savivaldybių kompetencijos ir atsakomybės sritis?

6. Užtvankų klausimas. Kada realiai ir praktiškai mažosios hidroelektrinės bus kontroliuojamos savavališko upės lygio keitimo atvejais? Kada hidroenergijos gamintojai bus įpareigoti valyti dumblėjančias užtvankas ar bent prisidėti prie bendruomenių poreikių turėti švarią užtvanką? Kada visos hidroelektrinės ir užtvankos turės žuvitakius? Kada nereikalingos, neprižiūrimos, keliančios pavojų užtvankos bus nugriautos ir atstatytos natūralios upių vagos?

7. Valstybinių miškų ūkio valdymas. Kaip bus užtikrintas Lietuvos valstybinių miškų valdymo efektyvumas, atsižvelgiant į nesėkmingos urėdijų reformos sukeltas pasekmes? Kada Aplinkos ministerija pasiūlys ilgalaikę nacionalinę miškų strategiją, kurioje bus tinkamai subalansuotos gamtosauginės, rekreacinės, ūkinės ir kitos miškų funkcijos? Kada atsiras už konkretaus miško būklę atsakingi pareigūnai, t. y. girininkams grįš pilnaverčiai įgaliojimai? Kada miškininko profesijai bus sugrąžintas prestižas ir jaunimas vėl pradės rinktis studijuoti miškininko profesiją, o valstybinių miškų sistema turės galimybę pasipildyti jaunais, motyvuotais ir savo darbą išmanančiais profesionalais? Kada pradės mažėti, kaip ir įrašyta šios Vyriausybės programoje, plynųjų miško kirtimų dalis valstybiniuose miškuose? Kada bus normalizuoti santykiai su Valstybinei miškų urėdijai paslaugas teikiančiais rangovais?

8. Saugomos teritorijos. Kada bus peržiūrėta ir optimizuota Lietuvos saugomų teritorijų sistema? Kada saugomos teritorijos taps iš tikrųjų saugomos? Kada jose bus uždrausti plynieji kirtimai ir sugriežtinta kita ekonominė veikla? Kada bus pateikti tikslūs ir aiškūs atsakymai visuomenei dėl NATURA 2000 ir europinės svarbos buveinių tinkamos apsaugos?

9. Miesto medžių apsauga. Kada Aplinkos ministerija pasiūlys Želdynų įstatymą, kuris realiai ir praktiškai sutramdytų brandžių medžių „genocidą“ Lietuvos miestuose?

Tokių klausimų, be abejo, gali būti gerokai daugiau.

Reprezentatyvi Lietuvos gyventojų apklausa rodo, kad aplinkosauga yra svarbi daugumai – 89 proc. – šalies žmonių. Tai privalo atsispindėti ir vykdomoje politikoje. Būtent jūsų, ministre, tvirta bei aiški lyderystė yra reikalinga su aplinkos, o tuo pačiu, ir mūsų visų gerove susijusioms problemoms spręsti. Nesislepiant po biurokratinių procedūrų skraiste, nedaugiažodžiaujant, o aiškiai deklaruojant, kokiais interesais vadovaujantis ir kokių prioritetų laikantis bus veikiama. Priešingu atveju, ministre, gamtosaugos klausimais susirūpinusi šalies dalis lauktų jūsų garbingo atsistatydinimo.