Atsidaryk! Kaip draugas prašau!

Bet sustokim ir pamąstykim. Kur tai nuvedė?

Pirmojo karantino pabaiga buvo fiksuota birželio 17 d. Sprendimą Vyriausybė priėmė birželio 10-ąją, kai Lietuvoje iš viso nustatyti 1 733 užsikrėtimo koronavirusu atvejai, iš viso pasveikę laikyti 1 369 piliečiai, o 74 asmenys buvo mirę.

Dar kartą perskaitykite ir suvokite – pirmojo karantino pabaigoje iš viso (!) buvo nustatyti 1 733 atvejai. Karantinas truko nuo kovo vidurio, t. y. tris mėnesius. Ir per šiuos tris mėnesius buvo fiksuota mažiau nei 2 tūkst. atvejų.

Kai rašau šį komentarą, Lietuvoje skelbiama, kad kiekvieną dieną nustatoma naujų atvejų nuo 500 iki 1 000. Kiekvieną dieną nuo viruso sukeltų komplikacijų miršta po kelias dešimtis mūsų piliečių. Ir tai skaitydamas suprantu, kad arba mes kažko nesuvokiame, arba mes jau tapome abejingi šiems skaičiams.

Akivaizdžiai matome, kad tolesnis gyvenimas nuotoliniu būdu iš esmės reiškia lėtą kilpos veržimą ant kiekvieno iš mūsų kaklo.

Gali būti, kad mes dar ir šiandien nesuvokiame realios viruso grėsmės masto. Gali būti, kad pirmojo karantino metu mes pelnytai ar visai nepelnytai tapome laimės kūdikiais ir mums pavyko jį suvaldyti. Žinoma, gali būti ir visai priešingai – gal, kad ir koks griežtas karantinas būtų, realiai viruso sklaidai jis negali daryti kardinalaus poveikio. Kita vertus, dauguma mokslinių tyrimų rodo, kad apsaugos priemonės veikia, socialinių kontaktų mažinimas yra viena tokių didžiausią poveikį darančių priemonių. Todėl karantino, atrodytų, tikrai reikia.

Pasirinkimas: ar susitaikyti su neišvengiamomis mirtimis, ar tikėtis, kad žlugę verslai, mūsų profesijos ir kasdienybė yra mažesnė auka. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Tačiau tuo pat metu kiekvienas iš mūsų akivaizdžiai matome, kad tolesnis gyvenimas nuotoliniu būdu iš esmės reiškia lėtą kilpos veržimą ant kiekvieno mūsų kaklo. Ir tada vis tiek kažkada turėsime rinktis – ar susitaikyti su neišvengiamomis mirtimis, ar tikėtis, kad žlugę verslai, mūsų profesijos ir kasdienybė yra mažesnė auka.

Optimistai sakys, kad kažkada sulauksime išganymo – neva skiepai apsaugos daugelį mūsų ir galėsime sėkmingai grįžti į profesinę, ūkinę, akademinę ir socialinę aplinkas. Tačiau šiandien girdime, kad kai kur vos ne pusė medikų nesiskiepija ir netiki naujausiais skiepais. Tad kuo ir kurioje pusėje turime tikėti?

Ir čia išties kyla filosofijos mokslų vertas klausimas – tai ką daryti? Ar spjauti į visų medicinos mokslininkų nuomones, kurios, nepaisant garsių mokslininkų vardų ir titulų, vis tiek išlieka hipotetinėmis ? Ar pasitikėti artimaisiais, draugais ir natūralia gamtos atranka? Ar scenarijai A, B, C, D – kelias, kuriuo turėtume eiti?

Tai gana sunkūs klausimai tiek centrinei, tiek vietos valdžiai, tiek kiekvienam mūsų.

Tačiau, mano nuomone, šiandien pagrindinis klausimas, į kurį turi atsakyti valstybės ir savivaldybių vadovai, tai išėjimo iš esančios situacijos strategija. O jos šiandieną nesimato.

Kodėl šiandien, kai jau pasiekėme situaciją C, automatiškai nedarome to, nuo ko reikėtų pradėti, – švietimo įstaigų, mažiausią pavojų keliančių komercinių įstaigų, pavienius klientus aptarnaujančių verslų ir kitų panašių vietų atidarymo, neleisdami žlugdyti ekonomikos ir ruošdamiesi palaipsniui sugrįžti į normalų gyvenimą.