Atsidarome. Ar išmoktos pamokos leis nebeužsidaryti?

Daug neaiškumų

Ar verta prisiminti patarlę, kad skubos darbą velnias renka? O gal mes – visa visuomenė – jau išmokome pagrindinę pandemijos pamoką, įgijome reikalingų saugos įgūdžių, mokame saugote save ir savo artimą?

Atsakymas nėra paprastas ir gana margas. Akivaizdu, kad keisti požiūrį verčia objektyvi realybė. Praėjusiais metais bravūriška tuomečio premjero frazė apie "verslą, kuris nesugeba be veiklos išgyventi bent tris mėnesius" kai kam kėlė šypseną ar net piktdžiugą, kad taip ir reikia tiems verslininkams. Tačiau dabar, kai faktinis karantinas ir sustojusi veikla tęsiasi jau daugiau nei metus, ši bravūra jau retam išspaudžia šypseną. Netgi priešingai – daugelis savo ir savo artimųjų kailiu yra patyrę, kaip atrodo dėl sustabdytos veiklos gautas pranešimas apie atleidimą iš darbo, kaip susitaikyti su sumažintu ir iki valstybės išmokos dydžio susitraukusiu atlyginimu, su anksčiau įprastais, o šiandien išnykusiais priedais ir įvairiausiomis kompensacijomis.

Juk lengva ranka numetę kaukę į šoną ir besigrūsdami vos paskelbus „geriausią išpardavimą“, netrukus vėl būsime priversti sugrįžti į keturių buto sienų kalėjimą.

Skolos kaupiasi

Valstybė laikosi iš esmės plika ir neįgudusia akimi sunkiai pastebimos bambagyslės – valstybės skolinimosi. Formaliai vis dar surenkami mokesčiai į valstybės ir savivaldybių biudžetus nemaža dalimi yra tik buhalterinė apgaulė – mokesčiai skaičiuojami, tačiau nemokami. Juos tiesiog oficialiai leista "susimokėti vėliau". Ką tai reiškia? Kad galime užmiršti – jų nebus. Nes verslas nei rytoj, nei kitąmet neturės iš ko tų atidėtų mokesčių susimokėti. Geriausiu atveju (jeigu sugebės atsigauti ir pakilti) juos kažkada grąžins – po trejų, po pekerių ar po dešimties metų.

Gintautas Labanauskas. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Sakysite, verslininkai ne verkia, o tik lobsta? Iš dalies tai tiesa. Tikrai yra verslų, kurių veiklos karantinas nesustabdė, net priešingai, sukūrė nuolatinį naujų klientų srautą. Pavyzdžių toli nereikia ieškoti. Ar tai būtų prekyba kasdienėmis maisto prekėmis, ar maisto užsakymas internetu, ar net bet kokia nuotolinė prekyba – viskas sukasi tempais, kurių iki krizės niekas net neįsivaizdavo. Ir rezultatai įspūdingi – štai vien "Maximą" valdanti grupė savo pelną padidino dešimtimis milijonų eurų. Tai dėsninga ir suprantama – nuotolinė prekyba nereikalauja didelių prekybos erdvių, nereikia jų prižiūrėti, saugoti, atnaujinti. Užtenka modernaus sandėlio, kuriame skaitmenizuota užsakymų aptarnavimo sistema iki minimumo sumažina kaštus, o pajamos išlieka tos pačios – juk praėjusiais metais maisto produktai tikrai nepigo, ar ne?

Psichologinės traumos

Tačiau skolintomis lėšomis gyvuojanti valstybė ir šiomis paskolomis remiami gyventojai negali būti gyvi vien rožinės ateities viltimi. Galų gale, juk ir gyvenimas tarp keturių buto sienų kažkada peržengs ribą, kai ir maitinantis santykinai nemokamai pristatytais "Barboros" maisto daviniais. Jau esu rašęs, kad tai fiksuoja ne tik Šveicarijos psichologai – norėdami užsirašyti į konsultaciją pas vietinį specialistą Kaune, jau šiandien galite nusiteikti laukti mėnesį, du ir ilgiau. Galite viltis, kad iki tol ištverti pavyks asmeninėmis pastangomis.

Todėl, grįžtant į atsidarantį gyvenimą, pagrindinis klausimas lieka – kiek mes jau išties esame pasiruošę gyventi naujoje realybėje? Kuri mūsų visuomenės dalis išmoko rūpintis ir kovoti su viruso grėsme? Kiek kiekvienas iš mūsų suvokiame kiekvieno savo veiksmo svarbą? Juk lengva ranka numetę kaukę į šoną ir besigrūsdami vos paskelbus "geriausią išpardavimą", netrukus vėl būsime priversti sugrįžti į keturių buto sienų kalėjimą. O gal ne – gal šie metai kiekvienam iš mūsų suteikė proto ir kiekvienas pradėjome elgtis atsakingai? Netrukus pamatysime ir patikrinsime.