Atsakomybė už pokyčius

Girdi, mokyklai reikalinga renovacija, o senos pažintys, kaip žinome, ir kalnus nuverčia. Rinkimų komisijos pirmininkas neteko šio posto. Tik tiek. Ir nė žodžio apie tai, jog sumenkintas valstybės autoritetas ir mokytojų orumas, pasikėsinta į žmonių laisvę rinktis.

Ir kas dabar galėtų tvirtinti, jog direktoriaus prašymas neturėjo įtakos rinkimams?

Orumo ir garbės už jokius pinigus nenusipirksi, bet, kaip rodo pastarieji įvykiai, garbė ir orumas vis dar yra tik tarsi ore sklandančios sąvokos.

Lietuvoje organizuojami viešieji konkursai svarbiems valstybiniams postams užimti, bet kodėl juos laimi mažiausiai balų surinkę asmenys? Gal apskritai nebereikia tų konkursų rengti ir tam reikalui eikvoti valstybės biudžeto pinigų? Juk yra daug paprasčiau pasakyti, jog į reikiamą laisvą postą tiesiog turiu savo žmogų, ir viskas.

Demokratijos be atsakomybės nėra. Kodėl tad leidžiama menkinti valstybę, jos institucijas ir paminti žmogaus teises?

E.Vilkas dažnai kartojo, kad materialinę gerovę pajusime greitai, o dvasinės gerovės reikės palaukti.

Sakote, juk nieko neatsitiko? Ko vertos tokios sėkmės istorijos, jeigu jas kuria žodžio laisve piktnaudžiaujantys asmenys? Laisvė jau pati savaime yra vertybė, kurią reikia ginti ir puoselėti nuo mūsų pačių nesusivokimo, jog "švogerių Lietuvos" laikai turėtų būti negrįžtama praeitis.

Yra tokia sąvoka: vidinė laisvė, ir Vokietijos žurnalistų sąjunga pagerbia tokią savybę įkūnijusius nominantus.

Lietuvoje šios sąvokos neteko girdėti. Ir jei viduje esi vergas, gali užsidėti brangakmeniais nusagstytą karūną su užrašu "Laisvė", tačiau vis tiek liksi vergas. To įspaudo nepanaikins nei didžiulės sąskaitos bankuose, nei žvilgantys limuzinai.

Prisimenu vieną Sąjūdžio žmonių – šviesios atminties akademiką Eduardą Vilką, su kuriuo yra tekę kalbėti. Jis dažnai kartojo, kad materialinę gerovę pajusime greitai, o dvasinės gerovės reikės palaukti.

Jau antra gyventojų karta yra gimusi nepriklausomoje Lietuvoje. Kai praėjusį penktadienį Vokietijos miestuose, kur vyko moksleivių, protestuojančių prieš oro taršą, demonstracijos, regėjau jaunus, energingus žmones, svarsčiau: ko ankstesnės ir mano kartos nepadarėme, kad jaunimas, neapsikentęs suaugusiųjų gražbylysčių, daugelyje pasaulio valstybių išėjo į gatves pamiršęs, kad, be pilietinio aktyvumo, jie dar turi didelę atsakomybę? Pirmiausia atsakomybę ir pareigą mokytis, kitaip kova su oro tarša gali likti tik graži svajonė.

Kas gali būti puikiau už viltį matyti pasaulį švaresnį, gražesnį, taikesnį, teisingesnį? Ar ir tos uostamiesčio mokyklos mokiniai, kurios vadovas, regis, perlenkė lazdą, siekdamas vieno kandidatų palankumo, pasaulį regi tokį pat šviesų, be melo ir apgaulės? Norėčiau tuo tikėti. Netgi po pastarųjų dienų išpuolių, kai žuvo daugybė nekaltų žmonių.

Kaip tiems jauniems žmonėms, neapsikentusiems suaugusiųjų postringavimų dėl oro taršos, paaiškinti, kad ne visada ir suaugusieji girdi vieni kitus, kad pasaulyje yra ne tik balta ir juoda, kad jėgos panaudojimas sprendžiant problemas kažin ar yra svarbiausias argumentas. Negali nekęsti žmonių vien dėl to, jog jų kita kalba, kultūra, odos spalva, tikėjimas.

Nepriklausomas Vašingtono institutas "Pen Research Center" paskelbė tik ką vykusios apklausos duomenis: beveik trys ketvirtadaliai Vokietijos visuomenės yra už tai, kad nelegaliai gyvenantys žmonės būtų išsiųsti iš šalies.

Taip manantys vokiečiai nėra vieninteliai Europoje. Šitaip mano 73 proc. Švedijos, 72 proc. Nyderlandų, 69 proc. Lenkijos ir 68 proc. Vengrijos gyventojų. Iš šių šalių tik du iš dešimties apklaustųjų nenori, kad nelegalūs imigrantai būtų išsiųsti atgal.

Kitokios nuotaikos vyrauja Ispanijoje, Prancūzijoje ir JAV. Čia beveik pusė gyventojų yra prieš nelegalių imigrantų išsiuntimą. Galima net sakyti, kad šios trys šalys nelegalius emigrantus net vilioja.

Kas iki šiol padaryta, kad būtų sustabdyta nelegali imigracija? Ji tik šiek tiek pristabdyta. Tačiau problemos yra ne čia, Europoje. Iš pragaru virtusių šalių Azijoje ir Afrikoje žmonės bėga net neatsigręždami, bet Europoje jie nėra laukiami. Politikai rūpinasi savo įvaizdžiu ir kas jiems tie klajojantys vargetos?

Vokietijos televizija ZDF turi tokią laidą "Politikos barometras", kurioje keletą kartų per mėnesį aptaria Vokietijos visuomenės požiūrį į politines partijas ir politikus.

Štai iš pastarosios visuomenės apklausos paaiškėjo, jog kanclerę A.Merkel iš pirmosios vietos išstūmė jos partijos kolega Bundestago prezidentas Wolfgangas Schäuble.

Tos pačios apklausos duomenys byloja, jog 72 proc. valstybės gyventojų nori, kad kanclerė A.Merkel dirbtų iki savo kadencijos pabaigos. Piliečiai jos darbą vertina teigiamai.

Viskas vieša ir aišku. Taip yra laisvoje valstybėje, kur vyrauja nuomonių įvairovė, kur "kreivos" švietimo institucijos vadovo pastangos, ieškant naudos mokyklai, būtų tiesiog nesuprantamos, kaip ir nesuprantama žinia apie tai, kad viešąjį konkursą laimi asmuo, surinkęs mažiausiai balų.

Laisvė rinktis nėra tiesiog duotybė. Tai – didelė atsakomybė prieš valstybę ir jos piliečius. Atsakomybė už pokyčius. Štai kas skiria Rytus nuo Vakarų.