Ar šiltnamio sąlygomis auginama jaunoji karta padovanos mums lyderius?

Ar tikrai? Norėdama atsakyti į šį klausimą sugrįžtu mintimis į savo vaikystę ir, tarsi kokia praeities prisiminimuose užstrigusi pensininkė, pradedu dūmoti tema: „ o mūsų laikais buvo taip ir anaip....“

Taigi – „mūsų laikais“ tikrai daug kas buvo kitaip. Visų pirma tai, kad daug ko nebuvo. Nebuvo išmaniųjų telefonų ir WiFi ryšio. Parduotuvėse nebuvo majonezo, žirnelių, ananasų.

Ir dar nebuvo tokios 21 amžiaus „inovacijos“, kaip įvairūs „socialiniai cerberiai“ – tai yra įvairios ir įvairias teises ginančios kontoros, MeToo judėjimai ar ugdymo įstaigų etatus užpildę ir perpildę socialiniai pedagogai bei psichologai.

Jolantos Blažytės asmeninio arch. nuotr.

Todėl „mūsų laikais“ moterys vyrų seksualinį priekabiavimą patirdavo jau mokyklos suole nuo pat pirmos klasės. Priekabiavimas pasireikšdavo tuo, kad berniukai tampydavo mergaites už kasų ar kilnodavo joms sijonus. Pasiskųsti „mūsų laikais“ nebūdavo kam (kaip minėjau nebuvo nei socialinių pedagogų, nei MeToo judėjimo), todėl mergaitės pačios galvodavo, kaip duoti atkirtį „priekabiautojams“. O galimybių šiai „misijai“ buvo tikrai daug. Pavyzdžiui, galima buvo „priekabiautojui“ už apykaklės įmesti ledinį varveklį, į kuprinę pripilti rašalo ar į kotletą įfarširuoti slieką. Asmeniškai man tos kovos ilgainiui nusibodo, todėl be pašalinės pagalbos supratau, kad su tais „priekabiautojais“ kur kas naudingiau yra ne kovoti, o tiesiog užmegzti diplomatinius santykius. Pavyzdžiui, duoti jiems nusirašyti „matiekos“ kontrolinį mainais už tai, kad anie man padovanos „Pink Floyd“ įrašą ar nusives į kiną. Tokiu būdu išmokau būti bet kokių santykių kūrėja, o ne auka.

Tuo tarpu „šiais laikais“ kone kiekvienas merginų ar moterų timptelėjimas už sijonų tesibaigia didžiausiais viešais skandalais ir naujais ES projektų rašymais.

„Mūsų laikais“ merginos galėdavo netrukdomai tarpusavyje pyktis ir taikytis gal po 10 kartų per dieną ir jokie socialiniai cerberiai nekišdavo nosies į šiuos procesus. Ir tik todėl jau mokykloje turėjau puikią galimybę savo kailiu patirti, kas yra tas moteriškas solidarumas, o kas yra moteriška konkurencija.

Dabar gi gausybė mokyklose sutūpusių socialinių pedagogų, ieškodami sau veiklos, būtinai įsivelia į paauglių tarpusavio „tūsus“ ir su savo moralais apie tai, kas, jų asmenine nuomone, yra gražu, o kas negražu, priverda dar daugiau košės, nei jos galėtų išsrėbti su gyvenimo realybe susipažįstantys paaugliai.

„Mūsų laikais“ vienintelis „socialinių cerberių“ taikinys tebuvo agresyviai besielgiantys mokiniai, kurie buvo išsiunčiami mokytis į specialias mokyklas. Ten „cerberiai“ su chuliganais ir aiškindavosi savo santykius, netrukdydami mokyklų bendruomenėms būti ugdymo, bet ne perauklėjimo įstaigomis.

Dabar gi kiekvienas suįžūlėjęs chuliganas turi visas galimybes pastatyti visą mokyklos bendruomenę ant ausų ir paversti ją jo „socialinės integracijos“ procesą aptarnaujančiu personalu. Kaip gerai, kad „mūsų laikais“ savo mokykloje nemačiau tokių pavyzdžių, priešingu atveju bučiau įtikėjusi, kad parazitavimas gyvenime suteikia daugiau galių, nei pastangos mokytis ir siekti rezultatų.

Ar buvo „mūsų laikais“ patyčios, deja, pati negaliu atsakyti. Tiesiog neprisimenu. O prisimenu tik tiek, kad, pavyzdžiui, kiekvieną pavasarį vis kas nors mane pavadindavo „ryža“, nes kaip tik tuo metu ant nosies išlįsdavo „saulės“ strazdanėlės. Bet, kadangi, tuo metu nebuvo jokių rašytinių instrukcijų, kaip atpažinti patyčias, tai ir toliau ramiai sau vaikščiodavau aukštai užrietusi savo strazdanotą nosį, užsiimdama kur kas įdomesniais reikalais, nei savo teisių ieškojimas.

Tuo tarpu šiais laikais, būdama socialiai atsakinga pilietė, turbūt tiesiog privalėčiau parašyti kokį nors ES finansuojamą projektą, skirtą kovai už visų strazdanosių teises.

Mūsų laikais nebuvo ir lytinio švietimo pamokų, todėl visi žinojome tik vieną su lytiškumu susijusį dalyką: kad vyras yra vyras, o moteris yra moteris. Ir dar žinojome, kad vyras yra stiprioji lytis, todėl jis visada privalo saugoti savo moterį ir ginti ją nuo visokiausių pavojų. Šių žinių užteko, kad savo gyvenimo vyru pasirinkčiau tą, kuris visada, be jokių instrukcijų ir ES projektų, buvo pasiruošęs bet kuriam galimam mano skriaudėjui „užvažiuoti į liūlį“. Jei ne fiziškai, tai bent morališkai.

Ar tikrai tokiomis šiltnamio sąlygomis auginama jaunoji karta padovanos mums lyderius, kurie prisiims atsakomybę ir už savo gyvenimus ir už mūsų valstybę?

„Šiais laikais“ – viskas paprasčiau: jei moteris vyrui pasipasakoja apie kokį nors skriaudėją, tai vyras, net nepakeldamas savo pilvo nuo sofos, gali tiesiog pasiūlyti moteriai internete pasiieškoti kokios nors jos teises ginančios kontoros. Nesvarbu, kad tos kontoros dažniausiai užsiima ne realiu moterų gynimu, bet tik savo reklama ir projektų rašymu.

„Mūsų laikais“ nebuvo jokių perdėtų kovų už vyrų ir moterų vienodumą, todėl tėvynės gynyba, kaip ir karas smėlio dėžėse, buvo išskirtinis vyrų užsiėmimas. Todėl moterys žinojo, kas yra moteriškumas, o vyrai žinojo, kas yra vyriškumas.

Dabar gi, kaip ne keista, ne vyrai, o aukštuose politiniuose postuose esančios moterys siūlo visoms Lietuvos moterims privalomąją karinę tarnybą. Čia tai jau visai nesusigaudau logikoje. Pasirodo, Lietuvos moterys be MeToo pagalbos niekaip negali apsiginti nuo jų sijoną timptelėjusio „priekabiautojo“, bet be problemų gali apginti tėvynę nuo agresyvaus priešo ar net vadovauti prieštankinės gynybos batalionui.

Tikrai nenorėčiau grįžti į tuos „mūsų laikus“, kai parduotuvėse nebuvo majonezo.

Bet iš kitos pusės, turiu už ką ir padėkoti tiems „mūsų laikams“. Ir būtent už tai, kad tuo metu nebuvo tiek „socialinių cerberių“, kurie išsirikiavę prie mano mokyklos suolo ar namų durų saugotų mane nuo bet kokio šaltesnio vėjelio. Ir tik „laisvės nuo socialinių cerberių“ dėka aš turėjau galimybę patirti ir pajausti visas gyvenimo spalvas bei skonį ir tapti tokia, kokia esu dabar. Pirmiausia –žinanti, kas yra atsakomybė už savo gyvenimo pasirinkimus. Ir dar žinanti, kad reikia tiesiog išmokti gyventi tame pačiame pasaulyje, kuriame gyvena ir „kitokie“ žmonės. Galbūt man nemalonūs ar nesielgiantys taip, kaip aš norėčiau, kad jie elgtųsi. Ir dar...

Ai, neberašysiu, nes ir taip post‘as gavosi gana „fariziejiškas“. Bet tik todėl, kad tai tebuvo vienintelė mano surasta galimybė pasigilinti į klausimą: „ar tikrai tokiomis šiltnamio sąlygomis auginama jaunoji karta padovanos mums lyderius, kurie prisiims atsakomybę ir už savo gyvenimus ir už mūsų valstybę?“