Ar politiniai postai ministerijose – tik grobis?

Norėdami kalbėti apie mūsų valstybės institucijų tarpusavio santykius, visada turime turėti galvoje dvi šių santykių dimensijas. Viena dimensija yra šių santykių taisyklės, surašytos Konstitucijoje, kita dimensija yra politinė praktika, politinė patirtis, susiklosčiusi per kelis atkurtos mūsų valstybės dešimtmečius.

Konstitucinės taisyklės reikalauja, kad po Respublikos Prezidento rinkimų Vyriausybė grąžintų savo įgaliojimus. Tačiau Konstitucijos autoriai aiškiai nepasakė, kuo įgaliojimų grąžinimas skiriasi nuo Vyriausybės atsistatydinimo, todėl vieni specialistai mano, kad tai – tapačios sąvokos, kiti – kad skirtingos. Dar 1998 m. šį ginčą sprendė Konstitucinis Teismas, nutaręs, kad įgaliojimų grąžinimas nėra Vyriausybės atsistatydinimas.

Tačiau politinė istorija mums liudija, kad konstitucinių terminų išaiškinimas yra vienas dalykas, o politinė praktika – kitas. Net Konstitucinio Teismo išaiškinimas, kad įgaliojimų grąžinimas yra tik mandagumo gestas, nesutrukdė pirmą kartą išrinktam prezidentui V. Adamkui tais pačiais 1998 m. imtis iniciatyvos sumažinti ministerijų, o tuo pačiu ir Vyriausybės narių skaičių. Tada vietoje 17 ministerijų ir ministrų liko tik 14, o keliose ministerijose buvo pakeisti ir ministrai.

Po kelių savaičių prisieks naujai išrinkta prezidentė D. Grybauskaitė, ir A. Butkevičiaus vadovaujama Vyriausybė grąžins jai savo įgaliojimus. Sprendžiant iš žiniasklaidos, esminių pokyčių Vyriausybės sudėtyje nebus, net ir ministrai liks tie patys, išskyrus tuos, kurie išvažiuos dirbti į Briuselį.

Tačiau prezidentė yra viešai pasakiusi, kad jai didesnį rūpestį kelia ne ministrų, o viceministrų personalijos. Deja, Vyriausybės įstatyme aiškiai pasakyta, kad viceministrus ministrų teikimu skiria ir atleidžia iš pareigų Ministras Pirmininkas. Šalies vadovas šių paskyrimų paveikti negali.

Kas beliko daryti prezidentei? Žiniasklaidoje pasirodė tekstai apie kažkokį viceministrų „juodąjį sąrašą“, kuriame esą yra įrašyti viceministrai, įtariami neskaidria veikla. Pati šalies vadovė žiniasklaidai pasakė, kad tai ne jos pačios, o STT sudarytas sąrašas ir kad ji tikisi, jog valdančioji dauguma supranta savo atsakomybę dėl būsimos veiklos skaidrumo.

Politinio gyvenimo komentatoriai įvairiai komentavo „juodojo sąrašo“ paskelbimą. Pats noriu pabrėžti kelis dalykus. Juk jei tikrai specialiosios tarnybos pateikė valstybės vadovei duomenis apie neskaidrią kai kurių viceministrų veiklą, tai prezidentė neturėjo jokių poveikio priemonių viceministrų skyrimui ar atleidimui, išskyrus viešumą. Tą ji ir padarė, taip paspausdama ir ministrus, ir Ministrą Pirmininką peržiūrėti viceministrų kandidatūras.

Kitas svarbus dalykas – „juodojo“ viceministrų sąrašo atsiradimas ir paskelbimas priminė seną klausimą, dėl kurio daug metų nesutarė Tėvynės sąjunga ir Socialdemokratų partija. Tai klausimas, koks turėtų būti ministrų pavaduotojų statusas. Socialdemokratų nuomone, jie turėtų būti karjeros tarnautojai, konservatorių nuomone, viceministrai turėtų būti politikai.

Naujoji valdančioji dauguma kol kas nekeičia Vyriausybės įstatymo pataisų, kurias 2009 m. padarė buvusioji Seimo dauguma, ir viceministrai yra politikai. Galima suprasti renkamų partinių politikų norą stiprinti savo įtaką ministerijose, į kurias jie ateina trumpam ir turi spėti ką nors nuveikti, kad galėtų parodyti tuos darbus rinkėjams. Tačiau jei pasitvirtins kalbos apie kai kurių viceministrų neskaidrią veiklą, tai tik patvirtins nuomonę, kad politiniai postai ministerijose mūsų partijoms yra tiesiog grobis, laimėtas rinkimuose. O jei tie postai yra ne vien grobis, bet ir galimybė nuveikti ką nors naudingo piliečiams ir valstybei, tai galimai neskaidri kai kurių viceministrų veikla parodys, kad mūsų partijos nelabai turi šiems postams tinkamų kompetentingų ir švarios reputacijos žmonių.