Ar Lietuva sulauks demografinės žiemos?

Demografinė žiema – tai metafora, apibūdinanti situaciją, kai šalyje ar regione kyla naujų grėsmių dėl sumažėjusio gimstamumo ir senėjančios visuomenės. Grėsmių kyla dėl to, kad keičiasi gyventojų skaičius ir sudėtis.

Demografinė žiema nėra tik Lietuvos problema. Panašių tendencijų patiria didelė dalis Europos. Didesnis gimstamumas stebimas tik tarp imigrantų grupių. Manoma, kad europiečiai amžiaus pabaigoje sudarys tik apie 4 proc. pasaulio gyventojų.

Užsitęsusi tendencija

Lietuvoje gyventojų skaičius sparčiai mažėja jau pastaruosius tris dešimtmečius. JT duomenimis, amžiaus pabaigoje Lietuvoje gyventojų bus tik 1,5 mln. Nereikia laukti nė tiek ilgai. Kai dauguma šiandien darbingo amžiaus gyventojų bus išėję į pensiją, maždaug 2050-aisiais, Lietuvoje gyvens tik apie 2 mln. Gyventojų mažėjimas nėra grėsmė pati savaime. Jei sugebėsime pakeisti infrastruktūrą, gerovės užtikrinimo sistemą, mažesnis gyventojų skaičius netaps jokia problema.

Kitas svarbus demografinis pokytis – senstanti visuomenė. Senėjanti visuomenė reiškia, kad vis didesnę gyventojų dalį sudaro senjorai. 1991 m. medianinis gyventojų amžius Lietuvoje buvo 32 metai, 2022 m. jis siekia 44 metus, t.y. pusė Lietuvos gyventojų – vyresni nei 44 metų.

Gyventojų struktūra pagal amžių labai svarbi. Dar amžiaus pradžioje, 2001 m., maždaug ketvirtį gyventojų sudarė vaikai ir jauni žmonės iki 17 metų (senjorų dalis sudarė tik 13,9 proc.). Statistikos departamento duomenimis, 2022 m. vaikų ir jaunimo iki 17 metų sumažėjo iki 17,7 proc. Vyresnių nei 65 metų gyventojų 2022 m. yra 20 proc. – penktadalis visos populiacijos.

Gimstamumo rodikliai

Senėjimas ir gyventojų mažėjimas – natūralūs demografinio perėjimo procesai. Lietuva demografinio aukso amžių patyrė XX a. viduryje, kelis dešimtmečius nuo maždaug 1970-ųjų. Tuomet užaugo pokariu gausiau gimusi karta, pradėjo dirbti, kūrė šeimas ir susilaukė vaikų. Didžiausias gyventojų skaičius buvo prieš atgaunant nepriklausomybę.

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, nuo 1991 m. gyventojų Lietuvoje sumažėjo maždaug 25 proc. Per tris nepriklausomybės dešimtmečius neliko ketvirčio populiacijos! Tai labai greitas ir labai ryškus pokytis. Gyventojų mažėjo dėl mažo gimstamumo, didelio mirtingumo, emigracijos ir repatriacijos.

Gimstamumas mažėjo, nes dalis gyventojų nenori susilaukti vaikų dėl ekonomikos sunkmečių, kurie Lietuvoje pastaraisiais dešimtmečiais kartojosi kelis kartus. Įsigali naujas kultūriškai nulemtas šeimos modelis, kai vaikų planuojama mažiau. Šeimos daugiau investuoja į vaikų lavinimą. Gimstamumą mažino ir vaiko priežiūros paslaugų stoka, ir lėta vyrų emancipacija – užtrukome, kol pasiekėme, kad tėčiai aktyviau įsitrauktų į vaikų priežiūrą. Nematau prielaidų keistis vaikų planavimo modeliui, tad žemas gimstamumas Lietuvoje išliks.

Situacija: Lietuvoje gyventojų skaičius sparčiai mažėja jau pastaruosius tris dešimtmečius. Evaldo Šemioto nuotr.

Kodėl sunku tikėtis gimstamumo augimo Lietuvoje? Pirmiausia – ir toliau bus mažas gimstamumas, kuris neužtikrins net dabar gyvenančių žmonių skaičiaus atsinaujinimo. Kitaip tariant, ir toliau Lietuvoje kasmet daugiau žmonių mirs, nei jų gims.

Antra priežastis, dėl kurios mums sunku tikėtis gyventojų skaičiaus augimo, yra istorinė. Esame patekę į mažo gimstamumo spąstus. Juk dabar vaikų susilaukia žmonės, gimę prieš kelis dešimtmečius. Tačiau 1990–2000 m. gimstamumas Lietuvoje jau buvo mažas. Vadinasi, prieš kelis dešimtmečius gimė mažiau žmonių, todėl šiandien mažiau jų gali susilaukti vaikų. Taip patenkame į nuolatinio mažėjimo spąstus.

Ilgalaikiai padariniai

Trumpalaikėje perspektyvoje matome valstybės socialinių išlaidų prioritetų perskirstymą siekiant užtikrinti gausios pensinio amžiaus gyventojų grupės poreikius. Tai yra natūralu. Juk turime reaguoti į kintančią situaciją. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje padarinius suvaldyti sunkiau, nors tai strategiškai svarbu. Ilgalaikiai padariniai yra ekonominiai, socialiniai ir net politiniai.

Socialiniai ir ekonominiai padariniai susiję su socialinės apsaugos sistemos pajėgumais ir darbo rinkos struktūra. Visuomenės senėjimas reiškia, kad daugėja išlaikomo amžiaus pagyvenusių žmonių, lieka mažiau dirbančių asmenų. 2022 m. 100 15–64 metų amžiaus gyventojų Lietuvoje tenka 31 išlaikomo amžiaus žmogus. Statistikos departamento duomenimis, nuo 2001 m. išlaikomo amžiaus žmonių dalis išaugo net trečdaliu.

Tai kelia klausimų, kaip užtikrinsime reikiamą biudžetą socialiniams poreikiams tenkinti? Atsakymų ieškosime skirtingose srityse – kalbėsimės apie sidabrinę ekonomiką, vyresnio amžiaus gyventojų išlaikymą darbo rinkoje, kalbėsime apie darbo našumo didinimą, pakaitinius modelius. Ieškoma ir socialinių inovacijų. Pavyzdžiui, vykdytas visuotinių bazinių pajamų eksperimentas. Tai modelis, kai visi šalies gyventojai galėtų gauti tam tikro dydžio pajamas, nepriklausomai nuo jų ekonominio aktyvumo.

Senėjimas ir mažėjanti visuomenė pareikalaus pokyčių socialiniuose ir šeimos santykiuose. Anksčiau pasenusius tėvus prižiūrėjo keletas suaugusių vaikų, ilgainiui tai darys tik vienas ar du suaugę vaikai, kuriems priežiūra bus sunki užduotis.

Politiniai padariniai susiję su rinkėjų kontingento reikšmingais pokyčiais. Vyresni rinkėjai turi kitokių preferencijų nei jaunesni rinkėjai. Situacijoje, kai vyresnių rinkėjų skaičius, o dažnai – ir rinkimų aktyvumas – didesnis, politinės partijos orientuos savo programas į vyresnių gyventojų poreikius. Jaunesnių gyventojų politiniai interesai taps mažiau pastebimi, ir ilgainiui tai gali lemti lėtesnę kultūrinę kaitą.