Ar A. Navalno gyvybė svarbi?

Priminkite, kada ir kur Lietuvoje vyko masinės akcijos, kuriomis mes, kalintų, kankintų ir žudytų disidentų tauta, puikiai žinanti žmogaus laisvės kainą, piktinomės dėl represijų prieš A.Navalną? Kur tie, kas aidu atliepė iš JAV pasiekusius antirasistinius šūkius „Black lives matters“ ("Juodaodžių gyvybės svarbios") ir, nepaisydami tomis dienomis Lietuvoje ką tik nušauto policininko tragedijos, rinkosi į protestus prieš JAV pareigūnų smurtą? Negi mums tikrai kažkas turi nurodyti, kieno gyvybės yra svarbios.

Lietuvoje viešoji nuomonė apie A.Navalną, stipriausią per pastaruosius du dešimtmečius Vladimiro Putino politinį oponentą, akivaizdžiai klumpa ties Krymo tema. Ukrainos teritorinis vientisumas ir Rusijos okupuotų žemių grąžinimas neabejotinai yra vienas svarbiausių šių dienų Europos, o ir viso Vakarų pasaulio klausimų. Į jį neišvengiamai, labai aiškiai, be išvedžiojimų turės atsakyti ir A.Navalnas. Lietuvoje laikinąjį egzilį radę jo bendražygiai turėjo ir dar turės ne vieną progą suprasti, kad Krymo deokupacija – jų lyderio raktas nuo Vakarų politinio elito salono durų. Tačiau tam, kad išgirstume viziją, kaip ruošiasi išmėžti arklides, kuriomis Krymo pusiasalį pavertė V.Putinas, A.Navalnas turi atgauti laisvę, tapti visaverčiu Rusijos politiku su registruota partija ir programa. Kol kas, jau antrą kartą per pastarąjį pusmetį, jis apskritai kovoja dėl savo gyvybės.

Tas, kam vis tiek atrodo, kad Rusijos teritorinių pretenzijų klausimu su šiuo žmogumi reikia žaisti it Ostapui Benderiui su eiline „auksinių“ kėdžių partija – pirmiau pažadai, paskui parama, reikia suprasti, jog kiekvienas politinis kalinys Rusijoje yra ir civilizuoto pasaulio skaudulys.

Tas, kam vis tiek atrodo, kad Rusijos teritorinių pretenzijų klausimu su šiuo žmogumi reikia žaisti it Ostapui Benderiui su eiline „auksinių“ kėdžių partija – pirmiau pažadai, paskui parama, reikia suprasti, jog kiekvienas politinis kalinys Rusijoje yra ir civilizuoto pasaulio skaudulys. Jei Ukraina už mūsų fizinį saugumą kovoja Donbase, naujoji liberalioji Rusijos visuomenė nematomame Rytų fronte gina mūsų, Europos, vertybes: teisę į laisvą žodį, rinkimus, teisingą teismą, privačią nuosavybę.

Saviems teismams neleisdamas vykdyti privalomų EŽTT sprendimų Kremlius šiurkščiai pamina ne tik vieno Rusijos piliečio teises – jis kėsinasi į Senojo žemyno turtą, svarbesnį už laisvą asmenų judėjimą ar kokias hedonistines galimybes – į Europos žmogaus teisių ir laisvių sistemą. Dėl jos žmogaus teisės iš filosofinių idėjų pavirto teisiniais įsipareigojimais, ji suteikia kiekvienam žmogui galimybių apsiginti tarptautiniu lygiu. Šiomis galimybėmis, beje, yra pasinaudojęs ne vienas Lietuvos teismuose tiesos neradęs mūsų bendrapilietis.

Žvelgiant per šią prizmę, A.Navalnas – tai ne tik potenciali alternatyva V.Putinui. Tai žmogaus, kuris savo valstybėje nuteistas, nors nepadarė nusikaltimo, kuris yra neteisėtai kalinamas, kuris badauja, nes iš jo atimta net paskutiniam recidyvistui suteikiama teisė į kvalifikuotą medicinos pagalbą. A.Navalnas – toli gražu ne pirmasis, ne vienintelis represuojamas Rusijoje gyvenantis europietis. Gal tik garsiausias. Jei analogiškoje situacijoje būtų atsidūręs kokios socialiai jautrios visuomenės grupės atstovas – juk netylėtume, ar ne? Juk mums, Vakaruose, svarbios visos gyvybės?