Galbūt kada nors ateityje išgirsime tai buvus fatališką suakmenėjusią vertimo klaidą, kaip ir Mozės ragų atveju, kai šv. Jeronimas supainiojo hebrajiško teksto žodžius "keren" (raguotas) ir "karan" (spindintis) ir taip Mozės veidas iki dabar liko raguotas.

Bet kalba ne apie tai.

Šįkart paprastas pasaulietis, lietuviškai ar net angliškai skaitydamas popiežiaus Pranciškaus frazę apie tą "lojimą" paraidžiui, tai suvokė kaip lakonišką Šventojo Tėvo politinės situacijos išaiškinimą, kas gi vis dėlto kaltas, kad šiandien agresorių gaujos žudo ukrainiečius ir okupuotose teritorijose prievartauja visa, kas juda, ir kad NATO siena prie Rusijos per arti, tad natūralu, jog "lojimas", kėlęs susierzinimą, galiausiai išvirto į "karinę operaciją".

Kaip bežiūrėsime, tikrai ne popiežiaus darbas politikuoti, reikalauti daugiau ginklų, nekęsti priešo ir siekti sutraiškyti agresorių jo irštvoje.

Dar už tos frazės noromis nenoromis galima įskaityti, kad Baltijos šalys, ne tik Ukraina, turėtų grįžti į imperijos, nesvarbu, kurios – carinės ar sovietinės, glėbį dėl šventos ramybės Europoje.

Kitaip tariant, suprask: gyventi reikia taikiai, abi kariaujančios pusės yra kaltos, nereikia vienų iš jų remti, jie turi patys susitarti.

Panašu, kad tikintieji buvo giliai sukrėsti ganytojo žodžių ir nepatikėjo nei tokio tipo jo dvasingumu, nei išmintimi.

Jiems liko neaišku, kaip Bažnyčia gali prašyti bepročio, kad jis susiprotėtų.

Tie, kurie neišdrįso suabejoti Šventojo Sosto autoritetu, įsitikinę, jog popiežius tiki mums, pasauliečiams, sunkiai suvokiamu stebuklu, kad ir kaip tai atrodytų naivu ir neįmanoma.

Ar tai reiškia, jog dėl "NATO lojimo prie Rusijos durų" dabar tiek nežaboto okupantų žiaurumo ir aukų kančių Ukrainoje?

Geriau jau tai būtų vertimo klaida, kaip Mozės ragų atveju.

Nors, kaip bežiūrėsime, tikrai ne popiežiaus darbas politikuoti, reikalauti daugiau ginklų, nekęsti priešo ir siekti sutraiškyti agresorių jo irštvoje.