Apie katinus ir batus. Beveik

Beje, to noro išeinančiam vyrui ar moteriai, tarsi kokiam katinui, bent į batus pridergti, šiandien gausu tarp įvairiausių žmonių. Ir pridirbti taip, kad kulniuojant smirdėtų dar ilgai. Tą daro ir garsenybės, neretai į talką pasitelkdamos žiniasklaidą, tą daro ir niekam nežinomi veikėjai. Jie laikosi šūkio: "Nebuvai laimingas su manimi, tai toks nebūsi išvis!", jie ilgai ir gerai pažinotam buvusiajam kerta skaudžiausion vieton.

Vieniems tas Achilo kulnas yra karjera ar gera reputacija, kitiems – santykiai su artimaisiais ar vaikais. Neretai tokiais įskaudinto ego momentais prasideda išties nešvarūs žaidimai. Pavyzdžiui, atpažįstamesnių veidų atvejais į viešąją erdvę mįslingomis aplinkybėmis nuteka labai asmeniški vaizdo įrašai, portalų redakcijas pasiekia nupaparacintų žmonų ir vyrų svetimuose glėbiuose kadrai ar susirašinėjimų su meilužiais ekranų kopijos.

Bet paprastiems mirtingiesiems irgi ne liūdniau. Pasipila sultingų apkalbų, intrigų, o kur dar žanro klasika – manipuliavimas mama ar tėčiu pasinaudojant vaikais. Pastarasis tradiciškai vykdomas kišant jiems prastą nuomonę apie gimdytoją, o kartais net ir teismuose pasakojant nebūtus dalykus, kad tik uždraustum matytis. Apie atvejus, kai pjaustomos buvusiųjų padangos, keiksmais nupeckiojami namų fasadai ar grasinama susidorojimu, šįkart nekalbėsiu – tai yra nusikalstama veika ir taip besielgiantiems izoliuoti skirtos atitinkamos įstaigos.

Noras padaryti kitą nelaimingą visų pirma signalizuoja, koks nelaimingas ir marionetiškai už virvelių tampomas emocijų esi pats.

Suprantama, kerštaujantieji paprastai taip elgiasi, nes jų širdį smarkiai užgavo. Ir kartais antrosios pusės tikrai sugeba pridaryti kiaulysčių – kas romaną už santuokos ribų užmezga, kas pasinaudoja it kokiu finansiniu tramplynu, kas psichologiškai ėda iki negyjančių žaizdų. Vis tik ne viską, kas nutinka asmeniniame gyvenime, reikėtų priimti asmeniškai. Ambicijos, skirtingai negu karjeros srityje, čia atneša daugiau vargo negu naudos – trukdo gyventi ramiai ir laimingai.

Jei žmogus gyvena taikiai su savimi, jam savivertės nemažina faktas, kad su kažkuo keliai išsiskyrė. Jis supranta, kad jei būti kartu labai norėjosi jam, nereiškia, kad to paties troško ir kitas žmogus. Ir sugeba tą apsisprendimą gerbti, net jei iš pradžių nelengva. Tai stiprybės ir brandos ženklas. O noras padaryti nelaimingą kitą visų pirma signalizuoja, koks nelaimingas ir marionetiškai už virvelių tampomas emocijų esi pats. Troškimas įskaudinti tą, kuris išėjo, baksnoja pirštu į baimę, kad šis ne taip smarkiai ir suklydo pabėgdamas. Bandymai iš paskutiniųjų sukliudyti laimę rasti su kažkuo nauju atskleidžia, kaip menkai pats tikiesi būti dar kam nors reikalingas.

Bet svarbiausia tai, kad atkeršijus nepasidaro geriau. Tai tas pats, kaip gydyti pagirias dar smarkiau pasigeriant – palengvėja trumpam, o pojūtis, kad esi apgailėtinas, vėliau grįžta dviguba jėga. Dargi kartu su žinojimu, kad į pasaulį paleidai dar daugiau negatyvo. Nes, prisimenant energijos tvermės dėsnį, tai niekas niekur nedingsta. Būtent dėl to, kad ir kaip smarkiai skaudėtų, verčiau rūpintis, kaip neigiamą energiją pakeisti pozityvia. Pradedant, pirmiausia, nuo savojo gyvenimo gerinimo. O jei apie tai, kad buvusysis – tikras niekšas, byloja faktai, o ne tik užgautas ego, anksčiau ar vėliau neišvengiamai juo pasirūpins karma. Kam trukdyti jai darbuotis ir dar susigadinti savąją?