O būtent vieta – Gedimino kalnas – nėra tiesiog dar viena miesto erdvė, kurioje galima išbandyti naujas idėjas ar simbolinius projektus. Tai vieta, susijusi su Vilniaus atsiradimu, Lietuvos valstybės pradžia ir mūsų istorine atmintimi. Todėl sprendimai, kurie čia priimami, negali būti vertinami taip pat, kaip sprendimai miesto skvere ar parke.
Todėl natūraliai kyla klausimas: ar sprendimą priėmę žmonės apskritai susimąstė, ką Vilniui reiškia Geležinis Vilkas?
Vilniaus legenda pasakoja ne apie gyvūną. Ji pasakoja apie miesto gimimą. Geležinis Vilkas yra Vilniaus simbolis lygiai taip pat, kaip Vytis yra Lietuvos simbolis. Todėl skirtumas tarp Geležinio Vilko ir paprasto vilko nėra meninė interpretacija – tai skirtumas tarp simbolio ir jo pakaitalo.
Būtent todėl man visada buvo artima skulptoriaus Gedimino Karaliaus sukurta Geležinio Vilko interpretacija. Jo vilkas nėra zoologinis objektas. Jis sudėtas iš bokštų, arkų ir architektūrinių formų – kūrybos, kuri atspindi šio miesto dvasią. Tai Vilniaus legenda, paversta skulptūra.
Tuo metu ant Gedimino kalno pastatytas Apeninų vilkas pasakoja visai kitą istoriją. Galbūt svarbią Italijai. Galbūt prasmingą kultūriniams mainams ar diplomatiniams santykiams pažymėti. Tačiau ji neturi nieko bendra nei su Gedimino sapnu, nei su Vilniaus legenda.
Dar labiau stebina ne pati skulptūra, o požiūris, kuris leido jai atsirasti būtent šioje vietoje.
Pastaraisiais metais vis dažniau matau, kad dabartinė miesto valdžia istorines Vilniaus vietas vertina kaip foną įvairioms iniciatyvoms, akcijoms ir reprezentaciniams projektams. Lyg svarbiausia būtų pats renginys, o ne vietos prasmė. Tačiau simboliai nėra dekoracijos – jie arba stiprina miesto tapatybę, arba ją silpnina.
Kai sostinės vadovai nebejaučia skirtumo tarp Vilniaus Geležinio Vilko ir bet kurio kito vilko pasaulyje, problema tampa gerokai didesnė nei viena skulptūra. Tada kyla klausimas, ar apskritai suprantama, kuo ypatingos vietos, kurios formavo Lietuvos valstybę.
Sunku įsivaizduoti, kad Romos valdžia ant Kapitolijaus kalvos nuspręstų pastatyti svetimos valstybės mitologinį simbolį. Dar sunkiau įsivaizduoti, kad tai būtų padaryta be rimtos visuomeninės diskusijos. Kodėl Vilniuje sau leidžiame tai, ko nesitikėtume iš kitų Europos sostinių?
Esu įsitikinęs, kad Lietuvos ir Italijos draugystę galima pagerbti dešimtimis būdų. Vilniuje tam tikrai netrūksta nei erdvių, nei galimybių. Tačiau Gedimino kalnas turi likti vieta, kurioje nėra vietos simbolių painiavai.
Todėl man atrodo, kad šią skulptūrą reikėtų vertinti kaip laikiną Lietuvos ir Italijos kultūrinės draugystės projektą. Tai gražus gestas, kuris gali turėti savo vietą Vilniuje. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje skulptūra turėtų būti perkelta į kitą, jai tinkamesnę miesto erdvę. Pavyzdžiui, Vilkų gatvę Žvėryne.
O Gedimino kalnas turėtų likti vieta simboliams, kurie tiesiogiai kalba apie Lietuvos istoriją, Vilniaus legendą ir mūsų valstybės tapatybę. Ir rašau labai diplomatiškai...
(be temos)
(be temos)
(be temos)