Apie draugus. Ir avokadus

Galbūt iš dalies taip nutinka dėl to, kad kuo vyresni daromės, tuo mažiau lieka laiko bičiuliautis. Jei turi darbą, hobių, mylimą žmogų (o jeigu dar vaikų, tai išvis kita dimensija), dar ir pasportuoti stengiesi reguliariai, vargu ar lieka laiko su ta pačia bičiule susitikti pagurkšnoti kavos tris kartus per savaitę. Retas prisipažins, bet visą savaitę kaip kokiam Rogeriui Federeriui atmušinėjus vieną atsakomybę po kitos, kartais ir noro bendrauti nelieka. Svajoji tik apie treningėlius, į namus atvežamą maistą ir patogų sofos glėbį. Kitas reikalas, kad su laiku išsiskiria ir interesai. Vienas kaip išprotėjęs vaikosi paaukštinimų darbe, antras sūpuoja jau ketvirtą kūdikį, trečias pavargusiais sportbačiais mindo vis naujų valstybių žemelę bei ieško gyvenimo prasmės. O tada susitinki ir supranti, kaip skirtingai matote, nors ir žiūrite ten pat.

Nėra vieno universalaus recepto, tinkamo patikrinti, draugas tikras ar tik trumpalaikis pakeleivis.

Bet turbūt rimčiausia priežastis, dėl kurios su amžiumi draugai nubyra kaip Kalėdų eglutės spygliai sausio pabaigoje, – žinojimas, ko esi vertas. Ir nenoras taikstytis prie mažiau. Drąsa verčiau pabūti ramiai ir su pačiais artimiausiais, gal net pačiam su savimi, užuot švaisčius save butaforijai. Nes bent jau man turbūt mažai kas atrodo labiau apgailėtina negu tos "draugutės", viena kitai po nuotraukomis komentuojančios "deivė" ir "tobula", o paskui nešiojančios paskalas po visą miestą it kokį pūslelinės virusą. Ar tie "draugeliai", atsitiktinai susitikę mieste šūkaujantys iš džiaugsmo, bet niekada nepakelsiantys ragelio, jei prieš tai rašei "Pasuk, reikia tavo pagalbos".

O šiaip jau įdomus dalykas toji draugystė ir jos sąvoka. Nėra vieno universalaus recepto, tinkamo patikrinti, draugas tikras ar tik trumpalaikis pakeleivis. Tai ne koks avokadas, kur ištrauki kotelį lauk ir matai: prinokęs, sugedęs ar žalias. Yra įvairių požiūrių. Dabar jau nepamenu, kas tą pasakė, bet filosofija buvo tokia: "Jei su kitu žmogumi vienas kitą kviečiate pasisvečiuoti pas save į namus – draugai, jei susitinkate tik kur nors už jų ribų, vadinasi, viso labo pažįstami." Kita moteris, su kuria truputį pabendraujame, neseniai metė streso kupiną prestižinį darbą ir dabar užsiima jai daug džiaugsmo teikiančia, tačiau rimtos kvalifikacijos nereikalaujančia veikla. Mums plepant prisipažino, kad po tokio sprendimo atsisijojo nemažai jos aplinkos: "Nusprendžiau taip: jei man gėda žmogui pasakyti, ką veikiu, vadinasi, velnią jis man draugas."

O man atrodo, kad tiesa yra kažkur pusiaukelėje. Man regis, draugas yra tas, kurį, reikalui esant, į namus priimsi net tada, jei juose dulkės nevalytos jau pusantros savaitės, o kriauklėje pūpso krūva indų, ant kurių tuoj užsiveis nauja gyvybės forma. Tai tas žmogus, kuriam nesistengi atsukti tik gražiosios veido pusės, baimindamasis piktdžiugos. Galų gale, tai tie perliukai, kuriems niekas nesumanys apie tave paliežuvauti. Nes žinos, kaip greitai būtų užčiaupti. Bet jei matys, kad kreti nesąmones, tokie draugai pasivedės į šoną ir pamėgins asmeniškai įkrėsti proto. Ir jei turi gyvenime nors vieną ar du tokius, esi pasakiškai turtingas. Su jais gali gyventi skirtinguose pasaulio kraštuose, bet, susitikus kad ir kartą per pusantrų metų, pokalbį pradėti nuo ten, kur pabaigėte. Ir tas pokalbis, retumo sulig Kalėdomis, bus kur kas prasmingesnis negu tuščias pilstymas iš tuščio į kiaurą kasdien, siurbčiojant kavytę.