2019-ieji Kauno teatruose – kokie jie?

Šiemet gana aktyvus kultūrinis gyvenimas dar stipriau įrodė didžiulę kultūros ir kūrybos reikšmę Kaunui siekiant tapti šiuolaikišku ir laimingų žmonių miestu. Ne paslaptis, kad prie to stipriai prisidėjo "Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022" inicijuoti projektai. Anksčiau buvusios kiek uždaros kultūros įstaigos tapo atviresnės ir drąsesnės. Nepabijojo išeiti į viešą erdvę ir leistis į kūrybiškus eksperimentus su skirtingomis visuomenės grupėmis, vietiniais ir užsienio įvairiausių žanrų profesionaliais menininkais bei joms komunikuojant tarpusavyje. Mieste ir jo rajone netrūko netradicinių renginių, imtasi remontuoti kultūros įstaigų ir architektūros paveldo pastatus.

Visa tai neaplenkė ir teatrų. Ne vienas jų (ir ne tik Kauno mieste) šiemet turėjo galimybę atsinaujinti ir darbus įvykdė rekordiniu greičiu. Kauno valstybinis lėlių teatras sėkmingai tęsė pernai pradėtus remonto darbus ir suspėjo dar šiemet pakviesti į atsinaujinusią Mažąją salę. Kauno valstybinis muzikinis teatras taip pat intensyviai tvarkėsi. Kovo mėnesį žiūrovams užvėręs duris, teatras ėmėsi scenos modernizavimo darbų ir didžiąją jų dalį jau sėkmingai baigė. Nuo gruodžio vidurio žiūrovai vėl gali lankytis spektakliuose ir savomis akimis pamatyti, kokias naujas galimybes atvėrė modernizuota scenos kėlimo, garso ir apšvietimo įranga. Ilgus dešimtmečius laukę estetiškai ir techniškai senstelėję teatrų pastatai tapo akivaizdžiai patrauklesni išore ir artimesni šių dienų žiūrovams. Džiugu, kad tvarkydamiesi iš peties šie teatrai neužmiršo savo identiteto, pastatų išskirtinių bruožų.

2019-ieji – kūrybiškai aktyvūs ir derlingi metai Kauno miesto teatrams ir scenos menams apskritai.

Nors teatrų repertuaruose buvo juntamas inertiškumas, 2019-ieji padovanojo ir ypatingų premjerų. Tik šiemet režisieriai lyg susitarę rinkosi ne itin optimistiškas temas. Bandydamas nusimesti teatrališkumo kaukę teatras šiemet buvo skaudžiai atviras. Pagrindinis spektakliuose dominavęs klausimas – ar savo svajonėmis, žmogiškumu, moralinėmis vertybėmis tikintis menininkas, pedagogas ir kitos profesijos sąžiningas jaunas žmogus yra reikalingas šiuolaikinėje veidmainiškoje, socialinių vaidmenų tipus produkuojančioje visuomenėje?

Nacionalinis Kauno dramos teatras pasitiko 100-ąjį kūrybinį sezoną, teatralams ir žiūrovams padovanodamas gurmaniškų scenos meno akimirkų. Įspūdingiausias metų spektaklis – Gintaro Varno režisuotas "Sombras". Tai itin gilus, atviras ir jautrus prisilietimas prie teatro savasties, kartu ir paties režisieriaus nueito kūrybinio kelio, prie senojo dramos teatro šešėlių. Sudėtingas ir emociškai sunkus spektaklis-sapnas pakvietė leistis į kelionę ten, kur egzistuoja tikrasis teatras, ir pamąstyti, ar šiandien jis vis dar reikalingas. Režisierius atskleidė ir savo kritinį požiūrį į šiandienos jaunųjų teatralų kuriamą teatrą.

G.Varno pastabą, kad šių dienų jauni režisieriai kurdami ne visada kelia esminį klausimą "Kodėl aš tai darau?", teko prisiminti stebint ne vieną premjerą ir Kauno teatruose. Tačiau tikrai ne visiems jaunų režisierių darbams ji buvo tinkama. Atviri ir provokuojantys, prisotinti ironijos žaisme stipriai įtraukė dviejų režisierių – Agniaus Jankevičiaus ir Gildo Aleksos – darbai. Nors A.Jankevičiaus darbuose buvo juntamas posūkis abstraktesnių egzistencinių klausimų link, jis išliko ištikimas savai teatro kalbai. Spektakliuose "Pavojingi ryšiai" Kauno dramos teatre ir "Niggaz" Kauno kameriniame teatre režisierius toliau tyrinėjo žmonių tarpusavio santykius, manipuliavimo mechanizmus, veidmainystę, žmogaus noro žaisti kitų likimais priežastis ir pasekmes. Didelio skirtumo nėra, ar tai supa Prancūzijos aristokratus ("Pavojingi ryšiai"), iš nuobodulio rezgančius šlykščias intrigas ir išdavystes, ar Lietuvos mokytojas ("Niggaz"), kovojančias už savo profesijos ir mokyklų šalies miesteliuose išlikimą.

G.Aleksa spektaklyje "Kandidas arba optimizmo mirtis" – kontrolinis šūvis teigiamo atsakymo vilčiai į minėtąjį klausimą. Sulig kiekvienu nauju spektakliu vis labiau susidirbanti trupė "Teatronas" jame kalba apie jauno žmogaus entuziazmą siekti tų tikslų ir šviesių svajonių, kurie jam buvo puoselėjami vaikystėje, ir viso to be galo greitą žūtį jam užaugus bei pradėjus savarankišką gyvenimą. Kalba eina apie lietuvišką realybę, kurioje karaliauja apgaulė, nepasitikėjimas, didėjantis depresija sergančiųjų ir emigruojančiųjų skaičius. Režisierius ir aktoriai į tai žvelgia šmaikščiai ir linksmai. Jeigu ne verksi, o juoksiesi – ar kas nors pasikeis, kai viskas jau prarasta?!

Kaip niekada anksčiau teatruose buvo gausu vaikams ir jaunimui skirtų spektaklių.

Dar kalbant apie jaunus režisierius, nepaliauja stebinusi Kamilė Gudmonaitė. Tiesa, šiemet daugiau dirbusi už Kauno miesto ribų, tačiau šiomis dienomis Kauno dramos teatre pristatanti šviežutėlę premjerą "Panika". Režisierė toliau drąsiai, komiškai ir kūrybiškai originaliai tyrinėja realias realių žmonių problemas. Tiksliau šių dienų vyrų savijautą, krizes, vyriškumo sampratą aktyviame feminizmo diskurse.

Šokio premjerose taip pat paliesti šių dienų visuomenės skauduliai. Įspūdingiausios premjeros – Šokio teatro "Aura" "Kaunas Zoo" (choreografė Birutė Letukaitė) ir "Deginanti trintis" (belgų choreografas Brandonas Lagaertas) bei trupės "Nuepiko" (Marius Pinigis, Marius Paplauskas ir Andrius Stakelė) naujausias kūrybinis projektas "Perdegimas". Sužavėję stipriu nuoširdumu ir perteikiamų emocijų tikrumu, spektakliai skiriasi savo forma ir trupių patirtimi, tačiau dėmesio centre tas pats objektas – šiuolaikinis žmogus ir jo aklas siekis būti geriausiu tarp geriausių, turėti kuo daugiau, kartu stiprus nuovargis, vedantis link sunkių psichologinių ligų ir žmogiškumo mirties. Spektakliuose aktyviai ieškoma naujų kūno kalbos galimybių, dominuoja fiziškumas.

Kaip niekada anksčiau teatruose buvo gausu vaikams ir jaunimui skirtų spektaklių. Ne vienerius metus (o gal ir dešimtmečius) juntamo spektaklių šiai žiūrovų grupei trūkumo problema imta sėkmingai spręsti. Kauno dramos, kamerinis ir lėlių teatrai pakvietė į įvairius įdomius, šių dienų jaunam žmogui artimus ir estetiškai patrauklius spektaklius. Dauguma jų skirti visai šeimai ir gana įdomūs ne tik vaikams.

Neįmanoma nepasidžiaugti ir mieste vykusių tarptautinių festivalių gausa. Tradiciniais ir naujais, dosniai dovanojusiais itin vertingas patirtis ir unikalias pažintis su užsienio kūrėjais bei įvairiais šiuolaikinio scenos meno žanrais. Kasmetiniu šiuolaikinio cirko festivaliu "Cirkuliacija", neįtikėtinais artistų gebėjimais stebinusio Dainavos rajone, antrus metus rengiamu įtraukiančio teatro festivaliu "Namas Nr. 2", daugiamečiu šiuolaikinio šokio festivaliu "Aura" ir naujai startavusiu renginiu "ConTempo", vasarą pristačiusiu garsių Europos užsienio kūrėjų darbus netikėtose viešose miesto erdvėse.

2019-ieji – kūrybiškai aktyvūs ir derlingi metai Kauno miesto teatrams ir scenos menams apskritai. Gausiai lankomi spektakliai ir festivaliai įrodė aktyvų įvairių tikslinių auditorijų domėjimąsi teatru. Belieka palinkėti, kad ir ateinančiais metais teatras būtų toks pat aktualus, tikroviškas, neleistų pasiklysti manipuliacijos labirintuose, drįstų peržengti ribas ir pademonstruoti savo išskirtinį privalumą – gyvą visuomenės susitikimą, skatinantį keistis vienijančiomis patirtimis.