Autobuso vairuotojas pasijuto esąs visagalis

Jau daugiau kaip metus esu lojalus “Kauno autobusų” klientas, dažnas keleivis, bemaž kasdien autobusu vykstantis į darbą ir atgal į namus bei visur kitur Kauno miesto ribose. Per tiek laiko teko nemažai pamatyti, kad susidaryčiau įspūdį apie čia dirbančius vairuotojus, jų darbo kultūrą, elgesio ypatumus ir kita. Didesnių priekaištų neturiu, nes puikiai suprantu, koks sunkus ir varginantis jų darbas.

Tačiau niekaip negaliu nutylėti incidento, kurį savo akimis mačiau antradienio vakarą. Esu tikras, kad į tokius nesusipratimus neabejotinai dėmesį turėtų atkreipti "Kauno autobusų" bendrovės administracija.

Pranešimą su tokiu pačiu turiniu, kaip ir šiame laiške, nusiunčiau bendrovės tinklapyje nurodytu adresu, prašydamas jį perduoti atsakingiems administracijos atstovams ir tuo pačiu mane informuoti, kad laiškas gautas ir kaip į jį sureaguota. Deja, trečiadienį iki pietų vis dar niekas nesiteikė sureaguoti.

Trumpai apie įvykį. Incidentas prasidėjo antradienį, apie 18.50 val., Kęstučio gatvės ir Vytauto prospekto sankryžoje (netoli Kęstučio g. visuomeninio transporto stotelės, vykstant Fredos kryptimi). 35 maršruto autobusas (jo salone, virš vairuotojo kabinos nurodytas garažo numeris 27332) stovėjo prieš sankryžą degant raudonam šviesoforo signalui pirmoje eismo juostoje.

Tuo metu prie priekinių įlipimo durų pribėgo jaunas vyras, kuris pabeldė į duris ir kilstelėjo ranką, prašydamas vairuotojo jį įleisti. Prie autobuso vairo sėdėjęs pusamžis, pliktelėjęs vyras į tai atsakė arogantišku ir piktu bei pakeltu tonu: “Nu ir ką tu man ten rodai, ką? Ko ten nori?”

Galiausiai jis atvėrė duris ir keleivis įlipo vidun, bet vietoje pasisveikinimo arba bent jau taktiškos pastabos, savo adresu sulaukė dar vienos piktos vairuotojo replikos, kuri buvo aiškiai girdėti visame autobuso salone: “Ko čia beldiesi? Ką, stotelės nematai? Nežinai kur ir kaip įlipt reikia?”

Į tai jaunas vyras atsakė padėka ir atsiprašymu bei mandagiu tonu paaiškino: “Atsiprašau, aš atbėgau iš troleibuso, važiavusio iš paskos. Turėjau perbėgti gatvę, todėl nesuspėjau į stotelę.”

Vairuotojas toliau tęsė savo: “Čia ne mano bėdos! Aš čia kiekvienam besibeldžiančiam durų neatidarinėsiu.”

Tuo metu, nekreipdamas dėmesio į prastą vairuotojo nusiteikimą, keleivis stovėjo pasilenkęs prie kuprinės ir iš išsitrauktos piniginės krapštė pinigus bilietėliui. Tai pamatęs vairuotojas, dar net neprivažiavęs Griunvaldo gatvės autobusų stotelės, tyčia vidury gatvės staigiai pastabdė autobusą. Piniginę rankose laikęs keleivis pavirto į priekį ir vos neatsitrenkė galva į priekinį autobuso stiklą, bet spėjo susigriebti už turėklo. Čia vėl nuskambėjo vairuotojo frazė: “Laikykitės, gerbiamasis. Ko išvis čia stovit prieky? Kas jums darosi? Ar viskas gerai su galva?”

Į tai keleivis vėlgi sureagavo kantriai ir nieko neatsakė. Galiausiai ištiesęs ranką su saujoje laikytais centais, vyras paklausė: “Man trūksta vieno cento, ar neparduosite bilietėlio?”

Tą akimirką apypilnis autobusas jau riedėjo Autobusų stoties link. Išgirdęs keleivio klausimą, vairuotojas ir vėl nepraleido progos pasišaipyti: “Ką jūs sau galvojat? Tai jau cento nesukrapštot? Ką, aš čia labdarą turiu daryt? Kaip aš paskui į kasą tuos pinigus nešiu? Jis cento, matai, neturi. O iš kur aš jų turiu?”

Itin kantriai į tokį vairuotojo akibrokštą reagavęs vyras, akivaizdžiai sutrikęs ir išraudęs nuo tokių vairuotojo pareiškimų, prisėdo ant priekinės sėdynės ir daugiau nieko nebesakė.

Privažiavęs Geležinkelio stoties visuomeninio transporto stotelę (prie prekybos centro “Express market”), vairuotojas toliau garsiai tęsė: “Tai perki tą bilietą ar ne?”

Išgirdęs keleivio atsakymą, kad šiam trūksta vieno cento, vairuotojas pakilo iš savo vietos, prasivėrė kabinos duris ir pakėlęs ranką liepė keleiviui nešdintis iš autobuso.

Galiausiai tą nelemtą centą vyrui paskolino greta sėdėjusi kita keleivė ir problema tarsi turėjo būti išspręsta, nes jis įsigijo bilietą. Deja, vairuotojas vis tiek neatlyžo.

Neapsikentęs tokio akibrokšto į konfliktą įsikišo kitas greta sėdėjęs jaunas vyras, užstojęs niekuo dėtą keleivį. Jis paprašė, kad vairuotojas liautųsi keleivių akivaizdoje žeminęs niekuo dėtą žmogų ir neviršytų savo įgaliojimų vaikant keleivius iš autobuso. Vairuotojas vis tiek nesitvardė ir pastarajam parodė pirštu į taisykles, kabančias autobuso priekyje: “Skaityk, kas prieš nosį parašyta ir neaiškink man čia, ką daryt ir ko nedaryt. Atsirado, matai, mokyt mane dar pradės...”

Beje, tose taisyklėse apie tokią vairuotojo savivalę nė žodžiu nebuvo užsiminta. Tuo tarpu ten aiškiai buvo parašyta, kad vairuotojas, kaip ir kontrolieriai, privalo turėti darbo pažymėjimą. Deja, pastarajame autobuse virš vairuotojo galvos esantis nedidelis aplankas kabojo tuščias. Paklausus vairuotojo pavardės ir pažymėjimo, šis atrėžė: “Ne tavo reikalas. Čia aš sprendžiu, reikia ten pažymėjimo ar ne ir man nenurodinėsi.”

Įsiaudrinęs keleivis vairuotojo prašė liautis šaukus, o šis į tai atsakė agresyviu elgesiu prie vairo.

"Gal pagaliau nusiraminkite, nes pykti čia nėra ko", - paprašė jaunas vyras, užstojęs vairuotojo žeminamą keleivį.

"Tai gal aš čia su tavim bučiuotis turiu?" - rėkė vairuotojas.

Nuo to laiko kiekvienoje stotelėje jis stabdė autobusą staigiai ir tyčia stabdžio pedalą numindavo po kelis sykius. Laimė, kad niekas nenukrito salone ant grindų, nors iki to trūko labai nedaug. Keleiviai neslėpė pasipiktinimo vairuotojo elgesiu, bet šis į tai nė trupučio nereagavo.

Esu tikras, kad šiuo ekonominiu sunkmečiu bendrovė “Kauno autobusai” gali rasti kur kas mandagesnių ir savo darbui labiau atsidavusių profesionalių vairuotojų. Tuo tarpu įžūlūs ir savęs netvardantys asmenys privalo atsakyti už savo poelgius, mat antraip jie ir toliau elgsis taip pat, tuo keldami pavojų keleivių saugumui.

Tai, ką išdėsčiau šiame laiške, ketinau pranešti telefonu, tačiau autobuse nurodytas nemokamas pagalbos telefonas 8-800 20505 incidento metu ir pusvalandį po to rodė užimtos linijos signalą. Siūlau "Kauno autobusų" atstovams patikrinti, ar ši linija išties pilnavertiškai funkcionuoja.