Laisvės alėjos pėdsakai lietuviškajame kine

Kaunas nuo seno garsėjo čia susibūrusia bohema. O ir būtent šiame mieste iškilo pirmoji Lietuvos kino studija. Dėl tokios priežasties natūraliai iškyla klausimas: ar Laisvės alėja – pagrindinė miesto centro gatvė – paliko bent kokį įspaudą lietuviškojoje kino kūryboje?

Pirmoji Lietuvos kino studija

Prieš susikoncentruojant į pačią Laisvės alėją, iš pradžių reikėtų prisiminti pirmuosius Lietuvos kino studijos žingsnius. Dažnai nežinoma, jog ji buvo įkurta ne Vilniuje, o būtent Kaune. Anot ilgamečio kino režisieriaus ir operatoriaus Henriko Mikalausko, didžio darbo nuopelnai atitenka vos kelių asmenų kuopelei. „Vokiečiams pasitraukus iš Kauno, miestą užėmė rusai.

Praėjus dienai ar dviem po šių pasikeitimų, keli entuziastai, dar prieš karą dirbę operatoriais, nuėjo pas tuometinį karo komendantą ir paprašė leidimo įkurti lietuvišką kino studiją. Galiausiai jiems buvo leista susirinkti visą likusią aparatūrą ir kino kalvę įsteigti tuščiose, vokiečių karininkų paliktose patalpose Kęstučio gatvėje. Taip Kaune atsirado Lietuvos respublikinė kino kronikos studija“, - atsiminimais dalinosi H.Mikalauskas.

Kūrėjas atsimena ir kai kurias duris lietuviškajai kino studijai pravėrusių asmenų pavardes. Vienas iš jų buvo dar prieš karą operatoriumi dirbęs Stepas Uzdonas, taip pat – Stasys Vainelavičius, filmavęs pirmąsias kino kronikas. Kuopelėje aktyvistų pasižymėjo ir operatorius Stasys Krasauskas.

Tačiau apie šį menininką kalbėta nedaug. Bene vienintelis keliais sakiniais savo knygoje apie jį buvo užsiminęs kinotyrininkas Vytautas Mikalauskas. Čia S.Krasauskas vadinamas kino entuziastu bei auksinių rankų meistru, gebėjusiu ir filmuoti, ir ryškinti, ir spausdinti juostas.

„Pats prie kino studijos prisijungiau 1946 metais, todėl visus čia paminėtus žmones pažinojau asmeniškai. Jie ir man asmeniškai padarė milžinišką įtaką, nes tai buvo savo profesijos fanatikai, kuriems kinas turėjo didesnę svarbą nei bet kokie asmeniniai reikalai. Šie žmonės darė viską, kad tik galėtų egzistuoti lietuviškoji kino kūryba“, - pasakojo pašnekovas.

Jo prisiminimu, tuometinėje kino kronikos studijoje Kaune dirbo maždaug 36-38 darbuotojai. Įdomu tai, kad pirmasis sinchroninis filmavimas įvyko būtent jos patalpose. Kartą čia taip pat buvo įamžinta ir Dainų šventė. 

Bulvių laukas

„Tai viena iš svarbesnių Lietuvos gatvių, kuri ir kine vis tik turi svarbesnį palikimą“, - kalbai pasisukus apie Laisvės alėja sakė H.Mikalauskas.

Anot jo, ji anksčiau buvo pakankamai įdomi erdvė kino kūrėjams. Čia filmuoti įvairūs epizodai, intarpai montažui, fiksuojami praeiviai, autobusų stotelėse sėdėję žmonės. Tuo metu menininkams gatvės dalis, esanti arčiau Senamiesčio, buvo įdomiausia.
Filmuojant šioje alėjoje, jos uždaryti niekada nereikėjo. Tuo metu buvo kaip tik įdomu į kadrus įtraukti praeinančius žmones, pastarųjų reakcijas.

Kartą karo metu gatvei teko virsti žemdirbių plyne. Mat dėl vokiečių propagandos ji buvo sukasta, o šiame neva lauke gimnazistės sodino bulves. H.Mikalausko teigimu, tokio epizodo, panaudoto vokiečių kino kronikoje, reikėjo karo reikmėms.   

Operatorius taip pat papasakojo istoriją, susijusią su filmu „Oi, jūs grybai, grybai“, kuris galiausiai dėl paprastos smulkmenos dienos šviesos taip ir neišvydo. Vienas jo epizodas – sukurtas būtent Laisvės alėjoje. Tuo metu, kai gatvėje važinėjo autobusai, buvo nufilmuoti stotelėje į transporto priemonę lipantys žmonės, nešini krepšiais grybų. Epizode vaizduota gana įprasta įlipti skubančių žmonių scena: pastumiami pagyvenusio amžiaus senoliai bei močiutės, neleidžiama jiems atsisėsti.

Tai buvo traktuota kaip milžiniška nepagarba žmonės, filmavimas susilaukė itin didelės neigiamos iš pašalies jį stebėjusių praeivių reakcijos. Kai kurie net ir pasipiktinimo kupinus laiškus siuntė. „Galiausiai dėl tokių reakcijų ir kai kurių politinių motyvų filmas buvo uždarytas“, - prisiminė H.Mikalauskas.

Tuščia ir svetima

Garsiojo lietuviško kino režisieriaus Raimundo Banionio akimis, šiandien iš Laisvės alėjos nebeliko nieko. „Jau treti metai Kaune rodomas vienas mano spektaklių. Visai neseniai nutariau pats vėl čia atvykti bei pasižiūrėti, kaip jis laikosi. Taigi, ta pačia proga praėjau ir per Laisvės alėją. „Metropolis“ uždarytas, „Merkurijus“ nugriautas, o visur kitur - tuščia. Taip pat užsukome ir į kelias kavines, o jose – taip pat tuščia. Na, gal tai įtakojo ir šaltas oras, tačiau vis tiek man atrodo, kad iš šios gatvės nieko nebeliko. Laisvės alėja tapo išties kažkokia tuščia ir svetima“, - toks verdiktas nuskambėjo iš menininko lūpų.

Tačiau dar, rodos, visai neseniai, pagrindinės miesto centro gatvės veidas buvo absoliučiai kitoks. Prieš kelis dešimtmečius Laisvės alėja dalyvavo siautulingame įvykių sūkuryje. „Anksčiau tiesiog būtinai reikėdavo vakarais čia išeiti pasivaikščioti, pasižiūrėti į žmones. Tuomet tai buvo pats centras, kuris, deja, šiandien persikėlė į vieną milžinišką šalimais esantį prekybos centrą.

Anksčiau Laisvės alėjoje galėjai sutikti visus įdomiausius žmones, bohemą, inteligentiją. Kalbant apie laikinąją sostinę, mintyse išnyra ne Šančių ar Aleksoto vaizdinys, bet  būtent šios gatvės. Apskritai galiu teigti, kad Kaunas – tai Laisvės alėja“, - gatvės svarbą pabrėžė R.Banionis ir prisiminė vieną linksmai pasibaigusią viešnagę Kaune. Režisieriui teko dalyvauti filmuojant filmą apie Lietuvos dailininkus, o kartą po darbų garsus teatro dailininkas Liudas Truikys kūrybinę grupę vežėsi į Laisvės alėją išgerti „šampo“.

Senieji vaizdai

Akylas lietuviško kino žiūrovas turėjo pastebėti, kad kai kuriuose R.Banionio filmuose pasirodo epizodai, sukurti būtent šioje Kauno alėjoje. Vienas iš tokių – ir 1985 metais pasirodęs debiutinis pilnametražis režisieriaus filmas „Mano mažytė žmona“.

„Laisvės alėjoje nufilmuota pati pirmoji scena, kurioje susipažįsta Balandis, Koriznaitė ir Dapkūnaitė. Su visa įranga buvome įsikūrę prie tuometinio „Pieno centro“, šalimais „Merkurijaus“. Veiksmą filmavome nuo vieno stogelio. Po to ir filmo eigoje buvo sukurta keletas epizodų būtent iš Laisvės alėjos“, - pasakojo R.Banionis.

Taip pat pagrindinėje Kauno centro gatvėje nufilmuotos ir kai kurios filmo „Vaikai iš Amerikos viešbučio“ dalys. Šis kino kūrinys pasirodė 1990-aisiais, o įvykiai jame pasakojo apie dviem dešimtmečiais ankstesnius laikus. „Filmavimo metu alėja jau buvo tapusi pėsčiųjų, todėl mums teko atkūrinėti dar mašinomis pravažiuojamos gatvės vaizdą. Atsimenu, kaip leidom „Volgas“, prie kino teatro „Romuva“ klijavom plakatus. Viską atkūrinėjom pagal senąsias Laisvės alėjos nuotraukas“, - prisiminimais dalinosi režisierius.

Minėtasis filmas vaizdavo paauglių gyvenimą tarybiniais laikais, kada slaptai klausytasi vakarietiškos muzikos,vaikytasi hipiškų madų bei šukuosenų, o visa tai traktuota protestu prieš politinę santvarką.

„Pasakyti, kokia Laisvės alėjos reikšmė lietuviškam kinui apskritai, negaliu, tačiau mano filmams – ji didžiulė. Už visus kitus kalbėti tiesiog nedrįstu, tačiau man atrodo, jog ši gatvė – tarytum svarbus Lietuvos antspaudas“, - sakė režisierius. Kūrėjas negailėjo gražių žodžių ne tik Laisvės alėjai, bet ir pačiam Kaunui. Anot jo, tai šalyje labai didžiulę ir reikšmingą vietą užimantis miestas. „Vien ką reiškia laikinosios sostinės vardas. Kaune vyko daug istorinių aspektu svarbių įvykių, čia gyveno ir tebegyvena savimi pasitikintys bei save vertinantys žmonės“, - tokiu vertinimu pokalbį užbaigė R.Banionis.

Nepriklausomybės aura

„Laisvės alėjos vaidmuo lietuviškam kinui yra labai didelis visų pirma todėl, kad Kaune gimė du trečdaliai garsių šalies kinematografininkų, kurie nuo vaikystės vaikščiojo šia gatve. Kaip kino operatorius Jonas Gricius iki šiol sako, jog tokio dešrelių kvapo, kaip Laisvės alėjoje, niekur kitur nėra: vienam gale kepa, kitam gale – kvepia“, - juokėsi garsus kino kritikas Skirmantas Valiulis.

Anot jo, šioje Kauno gatvėje nemažai nufilmuota ir vis dar filmuojami įvairūs dokumentiniai bei vaidybiniai filmai ar jų epizodai. „Taip pat nederėtų pamiršti, kad būtent laikinojoje sostinėje susikūrė pirmoji Lietuvos kino kronika. Tai labai įdomus reiškinys, iškilęs smetoninio ir sovietinio laikmečio sandūroje. Tokį peršokimą iš vieno laiko į kitą galima palyginti tik su sąjūdžiu“, - reikšmingą lietuviškajam kinui aspektą pabrėžė S.Valiulis.

Kino kritiko teigimu, Laisvės alėja turi Lietuvos nepriklausomybės aura, o tokį vaidmenį dažniausiai vaidina ir kine. Anot jo, bet kuris pastatas, paminklas ir apskritai pati gatvė bylojo apie laisvės siekį. „Vilnius kine atrodė, sakykime, kaip Vatikanas ar Praha – su įvairiomis tradicijomis bei kultūromis. O Kaunas buvo išgrynintas nepriklausomybės miestas, koks savo dvasia, kultūra, žmonėmis, mano galva, išliko ir iki šiol“, - sakė S.Valiulis.

Įvairios nuomonės

Tačiau ne visiems menininkams atrodo, kad lietuviško kino ir pagrindinės laikinosios sostinės centro gatvės sąsajos yra bent kiek svarbios.

„Mes apskritai niekada nesvarstėme galimybės, kad Laisvės alėją turi kažkokią išliekamąją reikšmę lietuviškam kinui“, - pabrėžė Kaune veikiančios vaizdo studijos „Kadras“ vadovas Jonas Kuzminas. Tačiau pridūrė, kad turi planų ateityje sukurti filmų apie istorinį Kauną, kuriame būtinai vaizduotų ir šią centrinę gatvę, kurioje kažkada vyko visas kultūrinis ir pramoginis gyvenimas. Pasak pašnekovo, būtent pati laikinoji sostinė yra itin svarbus miestas šalyje.

„Šiuo metu judėjimas A.Mickevičiaus gatvėje yra lygiai toks pats kaip visoje Laisvės alėjoje. Kauniečiai ja traukia į šalimais įsikūrusį didžiulį prekybos centrą. Manau, kad būtent jo atsidarymas ir įtakojo tokius alėjos pasikeitimus. Anksčiau kauniečiai į ją eidavo pasivaikščioti, „pasižmonėti“ ar apsipirkti. O dabar visi keliauja į tą prekybos centrą. Beje, jame yra ir kino teatras, kuris taip pat – didžiulis traukos objektas. Tačiau anksčiau visi eidavo būtent į vieną iš trijų Laisvės alėjoje veikusių kino teatrų, kuriuose visą parą buvo rodomi filmų seansai“, - lygino J.Kuzminas.

Duomenų, kurių pagalba būtų galima apibendrinti kiek ir kokių filmų buvo nufilmuota Kauno Laisvės alėjoje, rasti neįmanoma.

„Tokios ar panašios medžiagos parengta nėra. Informaciją galima būtų surinkti tik po mažytę kruopelytę kalbant su daugybe skirtingų kino kūrėjų. Greičiausiai didžioji dalis čia filmuotų filmų buvo dokumentiniai. Atsimenu, jog Laisvės alėjoje prie Kauno muzikinio teatro tikrai filmuota epizodų, susijusių su Romo Kalantos susideginimu 1972-aisiais. Taip pat šioje gatvėje sukurta scenų su įvairiomis demonstracijomis, kurias vaikydavo tuomet dar milicija, ar okupacinės kariuomenės žygiavimais“, - kalbėjo kino režisierius ir Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininkas Gytis Lukšas.

Nieko konkretesnio apie filmavimus pagrindinėje Kauno centro gatvėje negalėjo pasakyti ir Lietuvos kino studijos atstovai. Anot dabartinio jos vadovo Ramūno Škiko, per pastaruosius septynerius metus ši studija Laisvės alėjoje nesukūrė nieko. Pašnekovas pridūrė ir tai, kad centrinėse gatvėse dabar filmuoti yra labai nepatogu dėl sudėtingo jų užtvėrimo.

Šio mėnesio pabaigoje šalies didžiųjų miestų kino teatrus pasieks naujas lietuviškas filmas „Kai apkabinsiu tave“, kuris praėjusiais metais buvo nemažai filmuojamas ir Kaune. Anot jo kūrėjų, epizodams pasirinktos įvairios laikinosios sostinės lokacijos, tačiau Laisvės alėją teko apeiti. „Filmavimai daugelyje Kauno vietų labai atitiko filmo, kalbančio apie 1961-uosius metus, kada per Antrąjį pasaulinį karą išskirti tėvas ir dukra bando susitikti Berlyne, koncepciją. Tačiau būtent Laisvės alėja su pagrindine mintimi nesutapo“, - kalbėjo filmo prodiuserė Uljana Kim.