Kokie bus 2010-ieji Kauno bigbendui?

Kauno bigbendui staiga netekus įkūrėjo ir vadovo Romualdo Grabšto, jo pavaduotojas ir bičiulis Eugenijus Šaltis ėmėsi misijos tęsti drauge kurtus planus, ieškoti muzikantų ir klausytojų pamainos.

- Laikinai einate bigbendo vadovo pareigas. Ar ketinate tapti ir nuolatiniu?

- Tai konkursinė pareigybė, Kauno bigbendo vadovą tvirtina miesto taryba. Kada bus rengiamas konkursas šiai vietai užimti, nežinau, tai ne nuo manęs priklauso. Su R.Grabštu buvome draugai 55 metus - nuo vaikystės. Jis šių metų pradžioje pakvietė mane padėti tvarkytis su programomis, buvau jo pavaduotojas kūrybai.

Pats Leningrade (dabar Sankt Peterburgas) esu įgijęs televizijos ir kino režisieriaus specialybę. Esu pirmojo lietuviško muzikinio filmo "Skambantis namelis" režisierius. Vėliau filmams laikai buvo finansiškai sunkūs, išėjau į verslą. Tačiau būdamas versle visuomet grįždavau prie muzikos. Su R.Grabštu vienu laiku pradėjome domėtis džiazu. Nuo tada, kai išgirdau Luisą Armstrongą, ta bacila manęs neapleidžia.

Drauge su Romu turėjome daug planų, bet bičiulis mirė. Savivaldybė pasirinko mane laikinai eiti vadovo pareigas. Dar kartu su Romu prie muzikinio pulto pastatėme trombonininką Skirmantą Sasnauską - jis tapo meno vadovu. Mano darbai - nuo pieštuko įsigijimo iki programų sudarymo. Nesu administratorius ar ekonomistas, tačiau turiu patirties versle.

- Gal ir pats muzikuojate?

- Jei būčiau įžūlus, kaip dabar madinga, galėčiau ir uždainuoti, ir pašokti. Klausą turiu, vaikystėje mokiausi muzikos mokykloje, mušiau būgnus, kadaise griežiau smuiku. Tačiau nemanau, kad mano dainavimas ar muzikavimas gali būti kuo nors ypatingas, dėl to į šią sritį nelendu. Aš visada sakau: galiu daryti tik tai, ką gerai moku.

Turiu didelę patirtį organizuojant koncertus, esu surengęs labai daug džiazo koncertų. Dabar, kai esu laisvas nuo bet kokių kitų darbų, tai užima pagrindinę vietą mano gyvenime. Su S.Sasnausku darome viską, kad Kauno bigbendas būtų miesto pažiba, svarbiausias kolektyvas, kad užimtų deramą vietą ne tik Kaune, bet ir šalyje bei už jos ribų.

- Ką Kauno bigbendui esate suplanavęs 2010-iesiems?

- Ateinantys metai bus labai darbingi. Netyčia pavyko sužinoti, kad 1940-aisiais Kaune, Radiofone, buvo orkestras, kuris vadinosi Kauno bigbendu. Jei archyviniai dokumentai patvirtins, kad šis kolektyvas tikrai turėjo šį pavadinimą, kitais metais turėtume švęsti Kauno bigbendo 70-metį. Minėdami šią datą surengtume ne vieną renginį.

- Kaip bigbendas atsinaujina, iš kur atkeliauja muzikantai?

- Prakalbote apie labai opią kartų atsinaujinimo problemą. Pastaruosius dešimt metų labai sumažėjo žmonių, norinčių groti vienais ar kitais instrumentais, būdingais bigbendui. Šiandien labiausiai jaučiamas trombonininkų stygius. S.Sasnauskas žinomas visoje Europoje, tačiau dėstytojaudamas akademijoje jis praktiškai neturi nė vieno žmogaus, kuriam galėtų perteikti savo patirtį.

Į bigbendą žmonės ateina kitu keliu. Tai yra iš kitų orkestrų, dažniausiai - iš akademinės muzikos kolektyvų, simfoninių orkestrų. Šiandien Lietuvoje, tai pat ir Kauno bigbende, labai gera saksofonų situacija. Saksofonininkų daug, galima rinktis. Taip pat - ir trimitininkų.

Tiesa, yra muzikantų, kurie netoli pensinio amžiaus, tad mūsų rūpestis - rasti jiems pamainą. Tai labai sudėtinga. Su R.Grabštu turėjome nepaprastai gerą sumanymą, bet visas kortas sumaišė sunkmetis: norėjome ir vis dar norime prie Kauno bigbendo turėti studiją, kurioje, sukvietę pačius talentingiausius Lietuvos jaunuolius, rengtume sau pamainą. Galbūt galima būtų šalia bigbendo sukurti jaunimo orkestrą, bet kol kas tai tik svajonė. Praėjus finansiniam sąstingiui, manau, atsiras galimybių tai daryti.

- Ar bigbendas išsilaiko tik iš savivaldybės skiriamų lėšų?

- Sunkmetis diktuoja savo sąlygas. Tai, ką skiria miestas, yra lašas jūroje. Ačiū savivaldybės žmonėms, kurie padėjo pajudinti mūsų užsidirbtas lėšas, nes ne visuomet jas atgaudavome. Kitais metais stengsimės uždirbti kuo daugiau pinigų orkestro tikslams - instrumentų, drabužiams pirkti, įvaizdžiui formuoti.

Tačiau svarbiausia, kad pinigų nepakanka pragyvenimui. Muzikantai į rankas gauna atlyginimą nuo 900 litų. Vadovo atlyginimas "į rankas" - 1,7 tūkst. litų. Kad galėtum atsiduoti vien menui ir kūrybai, tokių sumų neužtenka. Muzikantai priversti dirbti ir kituose darbuose, lakstyti nuo ryto iki vakaro pagal susidarytus grafikus, nuolat laviruoti. Kitais metais turėsime nemažai koncertų, suteiksiančių galimybę užsidirbti.

Tiesa, kaip miesto orkestras labai dažnai koncertuojame už minimalų atlyginimą arba visai nemokamai. Bet aš visada sakiau, kad pirmiausia turime groti Kaunui ir kauniečiams. Artimiausia dovana savo miestui - koncertas kalėdiniame labdaros baliui Kauno rotušėje.

- Ar bus toliau rengiamos tradicinės džiazo pamokos visai šeimai Kauno filharmonijoje?

- Sausio pabaigoje žadame pradėti tradicinę edukacinę programą. Tačiau tai bus nebe džiazo pamokos. Projektas vadinsis "Kauno bigbendo džiazo akademijos kursai". Programa truks trejus metus, iš viso bus pristatytos 36 skirtingos pamokos - po vieną kas mėnesį. Jos prasidės nuo džiazo abėcėlės, istorijos ir baigsis šių dienų džiazu Lietuvoje bei pasaulyje.

Šie kursai skirti įvairaus amžiaus žmonėms. Anksčiau pabrėžta, kad džiazo pamokos skiriamos vaikams, paaugliams, vyko šeimos popietės. Dabar stengsimės edukacinę programą organizuoti taip, kad į renginius ateitų ir vyresnio amžiaus žmonės. Todėl muzikos mokyklų mokiniams ir senjorams bilieto kaina bus perpus mažesnė. Norime privilioti žmones, kurie neturėjo galimybės vaikystėje ar jaunystėje pažinti džiazą. Gal toks muzikos stilius dabar jiems patiks?

Aktyviausiems pirmo kurso dalyviams metų pabaigoje įteiksime diplomus ir dovanas. Jei viskas vyks sėkmingai, renginys bus paklausus, jis bus tęsiamas. Išklausiusieji pirmą kursą kitais metais galės lankyti antrąjį, bet lygiagrečiai vyks ir pirmo kurso pamokos naujokams. Mūsų tikslas, kad išklausiusieji šiuos kursus po dešimties metų taptų tikrais džiazo muzikos mylėtojais.

Publiką reikia auginti. Šiandien didžiausias geros muzikos priešas - televizijų šou, kuriuose labai greitai iškepamos vadinamosios žvaigždės. Tai supainioja vertybes. Atrodo, kad nereikia nei mokslų, nei muzikos pagrindų, galima labai staigiai pasidaryti žvaigžde. Todėl norime auginti savo publiką, kuri suprastų, kas yra kas. Beje, anksčiau rengėme ir ateityje rengsime koncertus, vienijančius džiazą ir akademinę muziką.

- Ką dar pasiūlysite naujo?

- Jei pavyks susitarti su kai kuriais viešojo maitinimo įstaigų savininkais, grąžinsime šokių vakarus. Pavyzdžiui, Jachtklube vieną kartą per savaitę galėtų vykti vakarai, per kuriuos grotų Kauno bigbendas. Turime labai daug šokių muzikos. Yra minčių vasarą surengti didelę šokių šventę. Be to, kitais metais numatyta ir gastrolių, pavyzdžiui, tariamasi su Kazachijos ambasadoriumi dėl dviejų savaičių gastrolių šioje šalyje.

- Anksčiau gyvenote Vilniuje, ar kasdien važinėjate dirbti į Kauną?

- Po to, kai R.Grabštas pakvietė drauge dirbti, persikėliau gyventi į Kauną. Vėl iš naujo atrandu savo vaikystės miestą. Tai labai sužadina kūrybinę potenciją. Tačiau orkestro vadovo darbas nėra rodymas kitiems pirštu, ką daryti, nes tokių pagalbininkų neturiu.

Kai muzikantams reikėjo batų, važiavau į Gariūnus ir šešias valandas maišiau turgų, kol nupirkau, ko ieškojau. Mokėjau už batus dvigubai pigiau, nei tokie patys batai kainuoja kokiam nors "Akropolyje". Orkestro vadovas turi sudaryti visas sąlygas, kad vyktų kūrybinis procesas.