Vienas namuose – ir mokausi, ką noriu?

Šiais laikais, kai informacija yra visiems prieinama, įsivaizduojama tėvų atsakomybės našta yra pervertinama. Keistai paplitęs mūsų lietuviškas požiūris į klaidas, o ypač jų (ne)darymą mokykloje, kiša mums patiems koją. O mūsų tėvai ar tų klaidų nedarė? Kiek mūsų pusę savo gyvenimo tenkino neišsipildžiusius tėvų, o ne savo, lūkesčius? Kiek mūsų ir dabar dar vis bijo suklysti? Bijo, ir todėl nieko nedaro. Tėvų tikslas turėtų būti nebijoti klaidų, ne perteikti vaikui žinias, bet motyvuoti būti smalsiam, kelti klausimus ir ieškoti į juos atsakymų, kartu sudarant jam sąlygas atsirinkti, kas yra teisinga, o kas – klaidinga, kitaip tariant, išmokyti jį mokytis. Ir ne tik tada, kai yra užduota namų darbų, bet visą gyvenimą.

– Vienas pagrindinių skeptikų argumentų – nelankydamas mokyklos vaikas prasčiau socializuojasi. Bendravimas su bendraamžiais neduoda progos vaikui spręsti rutininių problemų, kurios neišvengiamos ne tik kasdien lankant mokyklą, bet ir apskritai suaugusiųjų gyvenime.

– Stereotipiškai galvojantis žmogus mano, kad vaikas, kuris yra mokomas namuose tėvų arba mokosi nuotoliniu būdu padedamas mokytojo ar kito asmens, sėdi vienas namuose tarp keturių sienų, apsikrovęs vadovėliais ir sąsiuviniais, apimtas depresijos ir pan. Anaiptol – toks vaikas yra visų pirma laimingas, galėdamas kiekvieną rytą iki valiai išsimiegoti ir atsikelti žvalus, kupinas jėgų, o ne nenoro eiti į mokyklą; toks vaikas būna namie nebūtinai vienas (nekalbant apie suaugusiuosius šalia) – juk jei šalyje yra namų mokymosi galimybė ir tokių vaikų yra, jie paprastai mielai mokosi vieni su kitais, vieni pas kitus namuose, gamtoje ir kitose tam tinkamose vietose. Toks vaikas yra laisvas rinktis, kiek laiko sėdėti prie jam sunkiai įveikiamo matematikos uždavinio (kol galiausiai jį įveiks). Toks vaikas nebijo paklausti tėčio, mamos, savo močiutės ar mokyklos mokytojos(-o) (nuotolinio mokymo atveju), nes jis žino, kad visada gaus atsakymą. O ką mes matome mokykloje? Ar dažnas vaikas kelia ranką ir klausia mokytojo(-os) to, kas jam neaišku? Kiek jų, baigę mokyklą, iš viso nežino, ką toliau daryti, nes štai nebėra prieš tave stovinčio ir viską nurodinėjančio mokytojo?

Kalbant apie bendraamžių bendravimą – kiek vaikai mokykloje realiai bendrauja? Pamokose, kai mokytojas tildo vos perskrodusį tylą vieno ar kito mokinio žodį? Per pertraukas, kai kokia "kasta" tyko aukos, idant galėtų ką pašiepti, pastumti, psichologiškai sužlugdyti?

Kanados mokslų daktaras Gordonas Neufeldas, ilgametis vystymosi psichologas, tėvų konsultantas, teigia, kad vaikų socializacijai yra reikalinga aplinka, ugdanti tinkamus socialinius įgūdžius. Psichologai vis dažniau kalba apie tai, kad vaikams daug svarbesnis yra ryšys ir bendravimas su suaugusiaisiais nei su bendraamžiais. Kita labai svarbi G.Neufeldo teorija, kuri remiasi moksliniais atradimais, – pagrindinė sveikos vaiko asmenybės vystymosi sąlyga yra tvirtas ir glaudus ryšys su už juos atsakingais suaugusiaisiais. Pastebėta, kad paauglių žodynas tampa vis skurdesnis todėl, kad vaikai yra labiau prisirišę vieni prie kitų nei prie suaugusiųjų, atsakingų už juos. Daug daugiau naudos yra vaikui bendrauti su tuos pačius interesus turinčiais žmonėmis (būreliuose, bibliotekose, muziejuose, kt.) nei su nuolat įtampą keliančiais bendraklasiais, esančiais toje pačioje erdvėje. Santykinai mažiau laiko praleisdamas prie standartizuotų užduočių, vaikas turi daugiau laiko domėtis jam patinkančia veikla ir taip natūraliai tampa apsuptas jį visokeriopai ugdančių įvairaus amžiaus žmonių.

– Kodėl tokios šalys, kaip Vokietija, nėra liberalios mokymosi namuose atžvilgiu – gal tas atsargumas nėra be pagrindo?

– Nors JAV mokymas namuose įstatymiškai apibrėžiamas skirtingai kiekvienoje valstijoje, bendrai jis yra legalus. Valstijas galima skirstyti į tris grupes pagal kontrolės kiekį, kurį valstijos naudoja namuose mokančių šeimų apskaitai ir kontrolei. Vienos valstijos mokymą namuose toleruoja, o kitos net skatina. Pvz., Ilinojaus valstijoje (kur yra ir didžiausia JAV lietuvių bendruomenė Čikagoje) namuose mokančios šeimos nėra kontroliuojamos, joms net yra suteikiamos mokesčių lengvatos, mat buvo nustatyta, kad viena namuose savo vaikus mokanti šeima per metus valstijai sutaupo apie 5 tūkst. dolerių. Namuose mokantys tėvai gali išsiimti mokytojų pažymėjimą, kuris jiems suteikia įvairias kitas lengvatas. Šeimos dažnai gali nemokamai ar už minimalias kainas lankytis muziejuose, zoologijos soduose ir pan.

Kalbant apie Vokietiją, kur namų mokymas šiuo metu yra draudžiamas, svarbu paminėti, kad mokymą namuose uždraudė ne kas kitas, bet Adolfas Hitleris. Iki šių dienų tas draudimas taip ir neatšauktas. Vienas pagrindinių motyvų, kuriuos mini Vokietijos pareigūnai, – bijoma, kad nevienalytis vaikų švietimas sukurs vadinamąsias "paralelines" visuomenes, t.y. atsiras žmonių, kurie mąstys kitaip nei dauguma. O su daugumos mąstymu nesutinka tokios šeimos, kurios, pavyzdžiui, nenori, kad jų vaikams būtų dėstomos liūdnai pagarsėjusios "pornografijos pamokos". Nesutikus su daugumos mąstymu, esi priverstas periodiškai mokėti baudas ir net atlikti bausmes įkalinimo įstaigose. Vienintelė išeitis tėvams – emigruoti į kitą šalį, kol vaikai dar nepradėjo lankyti mokyklos, kitu atveju Vokietija negailestingai persekioja šias šeimas po visą pasaulį.

Vienas iš nuskambėjusių pavyzdžių – Romeike's šeimos drama, kuriai 2010 m. JAV suteikė politinį prieglobstį, tačiau į valdžią atėjus demokratams (prezidentas Barakas Obama), Vokietijos spaudimu buvo bandoma atimti Romeike's šeimai teisę į politinį prieglobstį. Vėliau sekė ilga ir sunki kova dėl šios šeimos JAV teismuose, į kurią įsijungė visa JAV mokančių namuose žmonių bendruomenė. 2014 m. JAV valdžia nusileido ir patvirtino, kad Romeike's šeima nebus deportuota.

Namų mokymas sėkmingai egzistuoja Latvijoje, Estijoje, Kanadoje, Danijoje, Čekijoje, Austrijoje, Vengrijoje, Airijoje, Islandijoje, Didžiojoje Britanijoje, Lenkijoje, Portugalijoje, Rumunijoje, Ukrainoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje ir kt.

– Dar vienas argumentas prieš mokymą namuose: ar ne geriau vaikui gauti žinių iš dviejų skirtingų šaltinių – mokyklos ir tėvų?

– Tėvų indėlis vaikų mokymuisi, be abejo, yra svarbus, ypač pradinėse klasėse. Deja, grupinis vaikų mokymas dažnai perpildytose klasėse neužtikrina kokybiško mokymosi. Nereta situacija, kai vaikai iš mokyklos pareina nesupratę naujos temos, todėl visas realusis mokymasis vyksta vakare ruošiant pamokas.  Kadangi vaiko dienotvarkę paprastai sudaro ne tik mokykla ir namų darbai, bet ir neformalusis ugdymas, bendravimas ir žaidimai su draugais, individualus mokymas namuose padeda sutaupyti laiko, kurį vaikas gali skirti savo pomėgiams ir neformaliajai veiklai, kurioje be streso ugdomi svarbūs vaiko, kaip augančios asmenybės, gebėjimai ir kompetencijos.