Vėlyva meilė V.Grigalauskui pakeitė pasaulį

Šeštadienio interviu apie mediciną, jūrą, netektis, jausmus ir kaukes

Jūrininkų pirminės sveikatos priežiūros centro vyriausiasis gydytojas Viktoras Grigalauskas savo jubiliejaus laukia su nerimu. Lygiai prieš dešimtmetį teko atšaukti savo 50-mečio iškilmes, nes jo gimimo dieną mirė draugas. Todėl kasmet savo gimtadienį gydytojas būtinai važiuoja pas draugą ant kapo. Sentimentalus senoms ir laiko patikrintoms draugystėms V.Grigalauskas neslepia, kad jo gyvenimą lydi daug išsiskyrimų: anksti neteko tėvo, augo be mamos, turi sūnų, su kuriuo vienas kitam yra svetimi, triskart vedė, bet tik kartą iš meilės.

Šiek tiek pasvarstę, kur galėtumėme atrasti tinkamą vietą nuoširdžiam pokalbiui ir puodeliui arbatos, taip ir neišsirinkome kavinės. Nutarėme, jog tiks ir gydytojo kabinetas, kuriame V.Grigalauskas dirba jau 30 metų.

- Sakėte, kad jau senokai nebevaikštote į kavines. O dar tada, kai tai darėte, koks buvo Jūsų pamėgtas restoranas, kavinė?

- Restoranas „Klaipėda“. Senoji „Klaipėda“, kuri buvo dabartiniame viešbučio „Viktorija“ pastate. Ten dirbo mano geriausias draugas, kuris jaunas žuvo, ten susipažinau su savo buvusia žmona.

- Žinau, kad baigėte 4-ąją vidurinę mokyklą. Esate tikras klaipėdietis?

- Taip, nors į Klaipėdą dar visai mažytis atvažiavau su tėvais iš Kauno, laikau save klaipėdiečiu. Mano tėvas Viktoras Grigalauskas buvo pirmasis sanitarinės epideminės stoties vyriausiasis gydytojas. Jis buvo pirmasis civilis, kuris valdžią perėmė iš kariškių. Atvykę iš Kauno apsigyvenome paskirtame bute Turgaus gatvės 17 name. Po dvejų metų tėvą suėmė ir jis dingo be žinios. Mano tėvas buvo estų tautybės: tėvo mama buvo estė, o tėvo tėvas - lietuvis.

- Tai esate truputį estas? Ar Estijoje su kuo nors giminiuojatės?

- Ne, mama mane į Estiją buvo nuvežusi tik kartą, kai jau buvau 13 metų. Tačiau jokių ryšių su tėvo giminėmis ji neturėjo. Vėliau nebuvo kada užsiimti jų paieška, reikėjo pačiam kabintis į gyvenimą.

- Ar ieškojote savo dingusio tėvo pėdsakų?

- Tais laikais nelabai galėjai ko nors ieškoti. Kai tėvą suėmė, mano mama pabijojo, kad ko nors nenutiktų ir šeimai. Norėdama mane apsaugoti, išvežė gyventi į Marijampolę pas tetą. Taip susiklostė, kad ten likau ilgam, nes mamos draugas, kurį ji susirado dingus tėvui, nepageidavo manęs kaip sūnaus. Sunku dabar spręsti apie jų gyvenimą. Mano teta buvo nuostabus žmogus, lyg antroji mama.

- Ar tuo laikotarpiu matydavotės su mama?

- Retai. Atvažiuodavo gal kartą per metus.

- Manėte, jog tai neteisybė, kad gyvenimas jus nuskriaudė?

- Taip ir galvodavau. Teta buvo labai gera. Dėdė po karo grįžo aklas. Man reikėdavo juo rūpintis, vedžioti. Gal jis ir mylėjo mane, tačiau dažnai būdavo piktas ir grubus. Dėdės pyktis ir kraujo šauksmas lėmė, jog aš galiausiai grįžau gyventi pas mamą į Klaipėdą. Aštuntą klasę jau lankiau 4-ojoje vidurinėje. Mokslai sekėsi puikiai, mokyklą baigiau 17 metų ir įstojau į Kauno medicinos institutą.

Baigęs pradėjau dirbti Žvejų ir jūrų transporto ligoninėje, paskui gydytoju vos susikūrusioje laivininkystėje bei Jūreivystės mokykloje. Tačiau gaudamas 90 rublių algą, per metus sugebėjau susitaupyti tik žieminiams batams. Skurdas vargino. Kaip tik tuomet žvejai pasiūlė eiti į jūrą laivo gydytoju už 500 rublių atlyginimą.

- Sako, kad jūra užvaldo žmogų visam gyvenimui. Kodėl nelikote ten ilgiau?

- Laivo gydytoju buvau trejus su puse metų. Per tą laiką ji man davė labai daug: įpratau prie savarankiškumo, nes vidury vandenyno man niekas negalėjo padėti, išmokau pats atsakyti už savo veiksmus. Juk vandenyne pats nustatai diagnozę, paskiri gydymą. Ten nėra su kuo pasikonsultuoti.

Nors jūra buvo tikra gyvenimo mokykla, nebijau to prisipažinti, visą laiką siekiau karjeros, norėjau parodyti, ką sugebu, man norėjosi eiti kur sunkiau, kad galėčiau save parodyti. Grįžęs į krantą tapau Vakarų laivų gamyklos cecho gydytoju, o vėliau jau Vakarų laivų remonto ir jūrų transporto darbuotojų poliklinikos vadovu, tos pačios, kuri šiandien vadinasi Jūrininkų pirminės sveikatos priežiūros centru. Čia, tame pačiame kabinete, tai pačiai įstaigai vadovauju jau 30 metų.

- O gal tuomet iš jūros jus išgriebė meilė?

- Meilė? Ne. Tada buvau išduotas.

- Esate dėl meilės patyręs skausmo?

- Buvo. Tačiau dabar esu laimingas. Gaila, kad truputį per vėlai.

Pirmoji mano klaida buvo dar studijų metais. Kai pirmą kartą vedžiau, man buvo 20 metų. Savo pirmą žmoną pažinojau dvi savaites. Kai vedžiau antrą kartą, man buvo 30 metų, o savo žmoną pažinojau pusantro mėnesio. Trečią kartą vedžiau 40-ies. Dabartinę savo žmoną Valentiną pažinojau dvejus metus.

- Ar kuri nors iš trijų žmonų buvo medikė?

- Ne, šeimoje užtenka ir vieno mediko.

- Visus tris kartus vedėte iš meilės?

- Gal ne. Kalbant apie pirmąją žmoną - ir linksma, ir liūdna. Nes per dvi savaites žmogaus pažinti neįmanoma. Tada man pamelavo, jog yra studentė, o paaiškėjo, jog tik devynias klases baigusi darbininkė iš fabriko.

Meilę išgyvenau turbūt tik su trečiąja žmona. Iki tos akimirkos, kai sutikai Valentiną, buvau girdėjęs ir skaitęs apie Amūro strėles, meilę iš pirmo žvilgsnio, bet neįsivaizdavau, kas tai yra. Kai pamačiau Valentiną, tiesiog suakmenėjau. To gyvenime man dar niekada nebuvo nutikę ir tokių jausmų dar niekada neteko išgyventi. Sako, kad daugiau myli jauni, bet nenorėčiau su tuo sutikti.

- Ir kur gi Jus pakirto ši galinga Amūro strėlė?

- Aš buvau išsiskyręs su antrąja žmona ir gyvenau bendrabutyje virš poliklinikos. Skyrybos suteikia nemažai liūdesio ir išgyvenimų. Kad nesėdėčiau prislėgtas namuose, draugai pasikvietė į restoraną, kur viena pažįstama šventė jubiliejų. Mane paskyrė stalo komendantu. Užstalėje sakiau tostą jubiliatei, kai salėje pasirodė ir prie mūsų stalo priėjo Valentina. Aš kaip kalbėjau, taip ir užtilau. Suakmenėjau ir nebegalėjau pasakyti nė žodžio.

Tuo metu Valentina slaugė savo vėžiu sergantį vyrą. Padėjau kuo galėjau ir vis galvojau, kad tas užvaldęs jausmas praeis. Mes kartu jau 20 metų, o jausmas toks pat stiprus.

- Ar bendraujate su savo buvusiomis žmonomis, žinote, kaip jos gyvena?

- Ne, aš jau toks žmogus - jei kartą nukirtau, tai nukirtau. Juo labiau kad nenuskriaudžiau išsiskirdamas nei vienos, nei kitos.

- Pats esate vienturtis. O ar turite vaikų?

- Valentinos sūnus man - kaip savas. Pats turiu tik sūnų iš pirmos santuokos. Jis gyvena Kaune, tačiau mes nebendraujame. Esame svetimi. Nemačiau jo daugelį metų. Neseniai atvažiavo, bandė atnaujinti ryšius. Tačiau paaiškėjo, kad sulaukęs 25 metų pasikeitė mano pavardę į kitą. Paskui prašė pinigų. Jei nori bendrauti tik dėl pinigų - nereikia.

- Kas be mylimos moters ir darbo, Jums teikia daugiausiai malonumų?

- Jūra. Aš dirbdamas poliklinikoje atostogų neimdavau, o mėnesį ar du išeidavau į jūrą kaip laivo gydytojas. Jūra man - didžiausias malonumas. Tik pastaruosius penkerius metus, kai atsiskyrėme nuo ligoninės ir įsteigėme Jūrininkų pirminės sveikatos priežiūros centrą, nesu buvęs jūroje.

Malonumo man teikia knygos. Turiu labai didelę biblioteką. Nors kaupiu marinistinę literatūrą, daugiausiai turiu istorinių knygų. Tai ir dokumentika, ir grožinė literatūra.

Mūsų namų antras aukštas yra mano teritorija. Čia ne tik biblioteka, bet ir mano kolekcijos. O jų ne viena.

Kolekcionuoju prieškario Vokietijos ženklus - medalius, ordinus. Dalį kolekcijos egzempliorių vaikystėje radau pats to meto pokarinėje Klaipėdoje. Mano kardų kolekcija taip pat prasidėjo nuo vaikystėje rastų vokiškų peilių. Nuo peiliukų perėjau prie durklų, paskui - prie kardų. Namuose visa siena nusagstyta šiais eksponatais. Labai rimtu kolekcininku negalėčiau savęs pavadinti, nes tas malonumas brangiai kainuoja. Nemažą dalį kardų kolekcijos buvau priverstas parduoti, nes vienu metu labai reikėjo pinigų. Teko atsisveikinti net su pulkininko Brauno graviruotu kardu. Už kiekvieno medalio ar peiliuko slypi ištisi istorijos lobynai.

Dar viena mano kolekcija vos telpa į devynias lentynas. Tai kriauklės. Retkarčiais aš jas pakilnoju, apžiūriu, palyginu su tomis, kurios spausdinamos kataloguose.

Pirmąsias kriaukles iš jūros parsiveždavau pats. Jas į spiritą išmainydavau su „tralščikais“, kurie pirmieji tinkluose aptikdavo šias gėrybes.

Dar daugiau ploto nei kardai užima 400 kaukių kolekcija. Pirmąją iš raudonmedžio drožtą afrikietišką kaukę kaip dėkingumo ženklą gavau iš vieno jūrininko, kuriam, dar būdamas laivo gydytoju, išgelbėjau nukirstą koją. Vėliau pats pradėjau marškinius, kojines ar odekoloną „Šipr“ mainyti į kaukes Afrikoje.

Kažkada buvau sukaupęs ir didelę cigarečių kolekciją, kurioje buvo caro laikų cigaretės, prieškario Lietuvos papirosai. Užrašas ant jų pakelio skelbė, kad negalima parduoti brangiau nei už 25 centus. Tačiau vagys išplėšė butą ir mano kolekciją sunaikino.