Žmogžudystės Kaune ir jų priešistorė atkreipė politikų ir tiesiog piliečių dėmesį į vaikų padėtį Lietuvoje. Jungtinių Tautų vaikų teisių konvencijoje rašoma, kad nė vienas vaikas neturi patirti savavališko ir neteisėto kišimosi į jo asmeninį, šeiminį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir reputaciją. Ką darome mes, kad šie žodžiai iš tarptautinio dokumento, kurį yra ratifikavusi ir Lietuva, virstų realybe? Už vaikų teisių apsaugą atsakingos šalies institucijos tikisi politikų paramos. Pastarieji tikina, kad tai – ne jų kompetencija. Kas lieka? Tėvai. Tačiau ar su jais mažieji visada saugūs?

Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Rimantė Šalaševičiūtė, paprašyta įvertinti vaikų teisių padėtį Lietuvoje, neslėpė jaudulio dėl pastarųjų dienų įvykių.

"Nepatikėsite, bet būnant Ženevoje dukra man atsiuntė dvi žinutes, kuriose stebėjosi, kaip aš nesugebėjau apsaugoti mažos mergaitės, – dienraščiui sakė vaikų teisių kontrolierė ir prisipažino jaučianti spaudimą. – Manau, kad tai buvo geras būdas visas strėles nukreipti nuo tų, kurie nepadarė to, ką turėjo padaryti."

Vaiko teisių apsaugos kontrolierė R.Šalaševičiūtė:

– Šį darbą dirbu – įtariu, kad dabar turėčiau sakyti dirbau – jau penkerius metus. Ilgą laiką glaudžiai bendradarbiavome su Seimo šeimos ir vaiko komisija. Deja, ji buvo panaikinta. Šiais reikalais pradėjo rūpintis Socialinių reikalų ir darbo komitetas. Į jų posėdžius buvau pakviesta tik du kartus – pateikti ataskaitas. Galiu pasakyti, kad šiandien vaikai visuomenėje užima podukros ir posūnio vietą. Norint, kad jie būtų ten, kur ir turi būti, reikalinga tvirta grandis su Seimu. Žinoma, reikia dar kartą pagalvoti apie griežtesnę tėvų kontrolę šalyje. Suprantu, kad dabartinė ekonomikos situacija suriša rankas daugumai veiksmų, bet neabejoju, kad anksčiau ar vėliau bus prieita prie tokio reglamentavimo ir įstatyminės nuostatos. O dabar, vos tik kas, tėvai kaltina darželį, mokyklą ir kitas institucijas už neveiklumą. Už vaikus juk turi atsakyti tėvai.

Seimo narė Aurelija Stancikienė:

– Atsitikus šiai nelaimei, pasakysiu tą patį, ką sakiau prieš jai atsitinkant, – man nepriimtina tokia Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga, kokia ji yra dabar. Juo daugiau gilinuosi, juo daugiau renku informacijos, juo labiau suprantu, kad ši institucija tik save gražiai pristato visuomenei, tačiau priežiūros, kontrolės funkcijos ji neatlieka. O juk įstaigoje dirba 23 žmonės. Mano manymu, šiuo metu jie užsiima tik raštų rašinėjimu. Tačiau net ir rašant raštus reikia stebėti veiksmo eigą, reikalauti atitinkamų rezultatų.

Manau, šią problemą reikia spręsti daugiau galių suteikiant miestų savivaldybėms. Jos juk arčiau šeimų ir pačių vaikų. Nemanau, kad į šį reikalą turėtų kištis Seimo nariai. Jie juk politikos formuotojai, bet ne specialistai. Griežčiau kontroliuoti tėvus? Anglijoje dvi policijos pareigūnės baudžiamos už tai, kad pakaitomis prižiūrėjo viena kitos vaikus. Neperlenkime lazdos. Ne vienas mūsų juk užaugome prižiūrimi vyresnių brolių. Svarbiausia, kad tėvai užtikrintų vaiko saugumą, net ir tada, kai septynmetis namuose lieka vienas.

Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius Henrikas Mickevičius:

– Dėl išplatintos Drąsiaus Kedžio vaizdajuostės, kurioje mergaitė atlieka viešą išpažintį apie seksualinį išnaudojimą, buvo galima kreiptis į Valstybės duomenų apsaugos inspekciją. Ši specializuota institucija užtikrina duomenų subjektų teisių apsaugą. Į šią instituciją galėjo kreiptis mergaitės mama.

Didžiausia mūsų visuomenės problema – žinių stoka. Retas kuris žino, kur kreiptis susidūrus su žmogaus teisių pažeidimais. Mūsų instituto atlikti tyrimai rodo: žmonės netiki tuo, kad institucijos gali išspręsti jų problemas, todėl net ir žinodami, kur kreiptis, to nedaro. Kita problema – mažo žmogaus nevertinimas. Turiu pastebėti, kad visuomenė į vaiką žiūri kaip į nevisavertį arba mažiau vertės turintį šeimos narį. Jo nebūtina klausti, o jis pats visada turi klausyti ir vykdyti vyresniųjų nurodymus. Šiuo požiūriu mums dar toli iki Vakarų. Ką jau kalbėti apie Skandinaviją, kur į vaiką žiūrima kaip į lygiavertę asmenybę, su jos norais ir nenorais.

Vaikų psichiatras Linas Slušnys:

– Viena mergaitė neteko mamos – rado ją gulinčią kraujo klane. Kita mergaitė neteko tėvo, kuris jei dar yra gyvas, patekęs į teisėsaugos rankas turės atsakyti už savo poelgį. Vaikams, išgyvenusiems panašias nelaimes, padaryta didelė žala. Sunku prognozuoti, kokią įtaką turės vienos arba kitos gyvenimui. Galima du keliai. Vienas jų – nukentėjusiosios užaugs gerais žmonėmis, jei joms laiku bus suteikta tinkama psichologinė pagalba. Mergaitės neteko artimiausių žmonių, sutriko jų pusiausvyra. Norint ją atstatyti, investuoti teks labai daug. To nepadarius, mergaitės gali pasukti antruoju keliu – jas visą laiką lydės pyktis, kuris vėliau peraugs į agresiją. Ji gali nueiti autodestrukciniu arba destrukciniu visuomenės keliu. Mano manymu, šiuo metu sukrusti turėtų miesto, kuriame gyvena mergaitės, specialistai: psichologai, socialiniai pedagogai. Pagalba būtina ir jų artimiesiems. Mūsų valstybės problema ta, kad žmonės nelaimėje paliekami kapstytis vieni. Psichologai juk brangiai kainuoja, o kas už tai mokės?

Po šios nelaimės nemažai kaltinimų skrieja įvairioms institucijoms. Ne institucijų čia, o profesionalumo klausimas. Žmonės panašių situacijų bijo, ypač tada, kai jose dominuoja garsios pavardės. Panika užblokuoja mąstymą. Vaikai? Visą nepriklausomybės laikotarpį jie nebuvo prioritetas valstybės biudžeto eilutėse. Pažiūrėkite, kiek šalyje yra organizacijų, kurios neva rūpinasi vaikų gerove, kiek planų, parašytų tam, kad vaikams būtų geriau. Tačiau ar mažuosius kas nors pasiekia? Mūsų šalyje yra per daug politikuojama vaiko kortomis, o realių darbų – nėra. Ilgą laiką į neįgaliuosius buvo žiūrima taip, kaip dabar visuomenėje žiūrima į vaikus. Neįgalieji išsikovojo savo teises. Kas kovoja už vaikus? Tik suaugusieji. Tai deklaratyvi kova.