Kaip Frida ir Diego

Jogvilų kaime, Ukmergės rajone, gyvenanti menininkė kviečia pas save į svečius – į jos trečio vyro Saugirdo specialiai jai pastatytą 54 kv. m namą. Pro langus rodo ir vyro valdas. Jie gyvena atskirai – kaip meksikiečių menininkė Frida ir jos mylimasis Diego, nes nenori varžyti vienas kito laisvės. Saugirdas – statybininkas, auksinių rankų žmogus. Viską, ką įsivaizdavo Vilija, jis padarė savo rankomis per devynis mėnesius.

Bohemiškuose menininkės namuose jauku. Sienos braška nuo Vilijos tapytų paveikslų, akį traukia įspūdingos jos kurtos mozaikos.

Pora sutarusi, kad kiekvienas turi teisę gyventi taip, kaip nori, ir tokioje aplinkoje, kokioje jaučiasi patogiai.

„Saugirdas – minimalistas. Po namuose viskas asketiška – du šaukštai, du puodeliai. Jis myli paukščius, augina vištas“, – pasakoja V. Šabunkaitė.

Jos privačioje erdvėje – visko daug: paveikslų, senovinių baldų, porceliano ir kitų meno kūrinių.

„Nuo mažų dienų geriu ir valgau tik iš porcelianinių indų. Augau turtingų tėvų šeimoje, kur turėjau viską, bet nebuvau išlepinta. Tėvai mane auklėjo žydiškai“, – mįslingai užbaigia mintį Vilija.

Paklausta, koks tas žydiškas auklėjimas, mini pasitikėjimą, meilę ir pagyras, kuriomis ji, vienturtė, nuolat buvo maitinama. Savo tėvams Vilija buvo pati geriausia, gražiausia, sumaniausia.

„Tokia likau net tada, kai 11-oje klasėje iš lietuvių išėjo dvejetas. Įsivaizduokite, mane svarstė aktų salėje su tikrais tinginiais, dvejetukininkais. Lipau į sceną pakelta galva, nes tikėjau, kad tėvai vis tiek manęs nebars“, – prisimena pašnekovė, iš tiesų nesulaukusi nė menkiausio tėčio priekaišto. „Esu jam be galo dėkinga už išugdytą manyje savivertės intelektą. Anot Roberto Kiyosaki, ekonominių teorijų kūrėjo, rašytojo, visus kitus intelektus mes atsinešame gimdami ir paskui juos laviname, tik vienintelį savivertės intelektą formuoja artimieji ir aplinka, kurioje vaikas auga“, – savo psichologines žinias demonstruoja Vilija.

Beje, nei tėvai, nei mokytojai tais laikais nežinojo, kad Vilija turi įgimtą skaitymo ir rašymo sutrikimą, moksliškai vadinamą disleksija ir disgrafija.

Iš meilės: Saugirdas specialiai savo žmonai pastatė namus. „Jis visas mano vizijas paverčia tikrove“, – Vilija giria savo žmogų, kuris viską savo rankomis įrengė per devynis mėnesius. / V. Šabunkaitės asmeninio archyvo nuotr.

Kitaip mato ir suvokia pasaulį

Paprašyta prisistatyti, V. Šabunkaitė save vadina meninės pakraipos disleksike-disgrafike. Šis skaitymo ir rašymo sutrikimas, apie kurį moteris pati neseniai sužinojo, jai leidžia matyti, girdėti ir suvokti pasaulį visiškai kitaip nei mes.

„Kai pagaliau išsiaiškinau šitą dalyką, daug atsakymų atėjo savaime: kodėl aš daug ką kitaip suprantu, kodėl man daug kas kitaip išeina, kodėl aš kitoniškai mąstau ir kitoniškai gyvenu“, – prisipažįsta ji ir sako, kad yra totali kūrybininkė.

Visose meno srityse jai puikiai sekasi, tik neturi muzikinės klausos. Gali kurti bet ką, nors nebaigusi jokių mokslų. Po akimirkos pasitaiso, kad turi kirpėjos diplomą.

Man juk nuo vaikystės kalta į galvą, kad esu ypatinga! Ir išties – aš padovanojau tokią dovaną, kurios karalienė negalėjo neišsirinkti.

Mokyklos laikais Vilija labai gražiai piešė, kaligrafiškai rašydavo sveikinimus, plakatus, bet su gramatika dėl disgrafijos visiškai nedraugavo.

„Aš praleisdavau raides, sukeisdavau jas vietomis, net ir dabar visus savo tekstus socialiniuose tinkluose turiu skaityti po kelis kartus, kad atrasčiau padarytas klaidas, nes jų paprasčiausiai nematau“, – aiškina menininkė ir priduria, kad disleksijos sutrikimą turintis žmogus, atradęs sau artimą sritį, gali puikiai joje save realizuoti.

Ukmergiškė iki šiol tai daro, nes iš tėčio ir jo giminės išmoko verslumo, vadybos, rinkodaros paslapčių.

„Juos visi vadino žydais, bet kas jie buvo iš tiesų – iki šiol atsakymo neturiu. Mano tėvai, seneliai draugavo tik su žydais, kepdavo macus, bet savo galimą žydišką kilmę visada laikė paslaptyje. Tėtis, teta, seneliai – visi jau mirę, nebėra ko paklausti. Tai jie mane išmokė, kaip save parduoti“, – šypsosi V. Šabunkaitė, turėdama omenyje savo kūrybą ir drąsą.

„Mes, vaikai, turėjome be galo didelę laisvę. Niekas mūsų nevertė mokytis, o skatino mąstyti kūrybiškai, ieškoti atsakymų. Man net leisdavo ginčytis su mokytojais – tiktai pagarbiai, atsistojus, žiūrint jiems į akis, nes tikėjo, kad ginčuose gimsta teisybė. Kadangi tėvai buvo pasiturintys, žinomi Ukmergės mieste, tai ir mokytojai kažkaip toleruodavo mano elgesį, juolab nebuvau akiplėša, – jie mane mylėjo“, – atvirauja Vilija.

Savo gimtajame mieste ji visada buvo žinoma. Nes kitokia, be to, visada atsipūtusi, optimistiškai nusiteikusi. „Tik mūsų Vilka į savivaldybę ir gali ateiti su kaliošais“, – juokiasi V. Šabunkaitė, dalydamasi nuogirdomis iš šalies.

Dukros: Vilija džiaugiasi, kad su visomis dukromis ją sieja stiprūs emociniai ryšiai. / V. Šabunkaitės asmeninio archyvo nuotr.

Dėkinga visiems trims vyrams

Įsipatoginusi naujuose namuose, kuriuos su meile vadina kūrybinėmis dirbtuvėmis, Vilija galvojo, kad stačia galva puls į darbus.

„Tačiau netikėtai supratau, kad man juose tiesiog labai gera būti. Viską, ką šiandien darau, darau tik savo malonumui: tapau, šoku, klausausi bliuzo, psichologų paskaitų, kuriu eilėraščius“, – vardija ji.

Jei paklausytumėte menininkės poezijos, ji šviesi, optimistiška, gimusi ne iš skausmingų apmąstymų, nors Vilijai teko išgyventi ne vienas skyrybas. Ar jos neįnešė neigiamų spalvų į menininkės gyvenimo paveikslą?

„Tie algoritmai, kuriuos per auklėjimą gavau iš tėvų, man padeda gyventi iki šiol. Tėtis sakė: gyvenk, stebėk aplinką ir gerbk žmones, kurie tave supa. Mano vaikystėje buvo toks rusų animacijos filmukas „Įsimylėjusi varna“, kuri visus įsimylėdavo, o paskui visi išgyvendavo, kai ji juos palikdavo. Tai apie mane. Aš visada išeidavau įsimylėjusi ir pakelta galva. Man nereikėdavo nei užgyventų turtų, nei daiktų, nes aš turėdavau meilę, o ji, kaip žinia, pats didžiausias turtas, varomoji jėga, begalinė energija!“ – filosofuoja V. Šabunkaitė ir priduria, kad skyrybos jai niekada nebuvo skausmingos.

„Mano trečiasis vyras, kaip tas vilkas, nusivedė mane ne į mišką, bet į kaimą“, – juokiasi Vilija. Jogvilų kaime juodu nusipirko tris sklypus ir ten įsikūrė. Karkasinius namus pasistatė nuo pamatų.

„Su savo pirmuoju vyru Gintaru palaikome draugiškus ryšius iki šiol. Antrajam vyrui Audriui, su kuriuo gyvenau dvylika metų, esu dėkinga už verslumo pamokas, už skatinimą domėtis investicijomis, finansais“, – atvirauja pašnekovė. Jai visada širdyje liko tėčio pasakyti žodžiai: „Geriausia reklama – dovanos.“ Todėl gyvendama su Audriumi ji daug kūrė ir be gailesčio visiems dovanojo, nepamiršdama prie dovanos pridėti ir savo kontaktinių duomenų.

Kūrybiška: per pandemiją V. Šabunkaitė atrado tapybą, tačiau jai puikiai sekasi visose meno srityse. Tai liudija daugybė paveikslų, interjero mozaikų, puodelių. / V. Šabunkaitės asmeninio archyvo nuotr.

Šeimos pareigos – ne jai

„Taip aš atsiradau Vilniuje, turėjau didelį savo klientų ratą. Aktorių, dainininkų, bohemos atstovų. Ruošdavau prabangius vakarus turtingoms moterims. Verčiausi viskuo, kas susiję su vizualiuoju menu: nuo patalpų dekoro, šventinių makiažų iki puokščių, aksesuarų kūrimo“, – tikslina ji.

Šiame gyvenimo etape ji turėjo elgtis kaip tikra šeimos moteris: prižiūrėti namus, gaminti valgį, auginti dukras. Kažkuria prasme dėl to, sako, buvo nelaiminga, užtai dukros galėjo augti normalioje šeimoje.

Šiandien Vilijos dukros jau suaugusios, tad moteris ir vėl gali gyventi pagal savo taisykles. Vyriausioji Aistė šiuo metu – Londone. Ji mokslininkė, baigusi keletą universitetų. Vidurinioji Patricija, profesionali fotografė, nutekėjo ir gyvena Australijoje, o trečioji dukra, 21 metų Rugilė, dar yra savęs paieškose. „Ji taip pat turi dislekcijos dovaną, kaip ir aš“, – šypsosi mama ir priduria, kad visas tris seseris sieja labai stiprūs emociniai ryšiai, jos viena kitą labai myli.

Su dabartiniu savo vyru Saugirdu menininkė bendrų vaikų neturi. Gyvena drauge dvyliktus metus ir džiaugiasi pagaliau supratusi, kad nesutverta įprastai šeimai. Sako, per abu turi penkis suaugusius vaikus ir penkis šunis, kurie tarpusavyje irgi draugiškai sugyvena.

V. Šabunkaitės asmeninio archyvo nuotr.

Laisva ir laiminga

Nors skubėti nėra kur, ukmergiškė keliasi anksti. Suka lanką, daro mankštą, šoka rytietiškus šokius. „Jutube gali susirasti, ko tik nori, – nereikia niekur važiuoti ar ką nors lankyti. Kai tai darau, prisimenu mamos žodžius: „Esi priklausoma nuo nepriklausomybės.“ Ir išties, aš niekada neturėjau jokio viršininko, visada buvau laisva!“ – džiaugiasi V. Šabunkaitė.

Atlikusi rytinius ritualus, ji kviečia vyrą pas save gerti cikorijų kavos ar vandens su citrina, o po pusryčių, juokiasi, pradeda volioti durnių. Nes gali sau tai leisti – pragyvenimui turi nedidelių, bet nuolatinių pajamų.

Viskas, ką Vilija daro dabar, skirta jos pačios malonumui, savišvietai, interesų ratui plėsti. Su savo kūriniais ji važiuoja į muges, kviečia žmones pas save į svečius, pristato jiems savo kūrybą.

„Aš turiu narcizo bruožų. Visada noriu būti vakaro žvaigžde, visada turiu ką pasakyti. Jei būna ūpas, daug dovanoju. Žmonės sutrinka, o man smagūs tokie gyvenimo žaidimai“, – šypsosi ji ir rodo ant sienos kabantį didelį paveikslą, nupieštą pagal savo sukurtą to paties pavadinimo eilėraštį „Angelų giria“.

Nutapė per dieną. Kaip ir žirgo portretą. Nors tapyti jos niekas nemokė. „Vieną žirgą gavau dovanų nuo menininkės Jolitos Levčenkienės, o kitą pabandžiau nutapyti pati. Pavyko“, – džiaugiasi Vilija.

Ar, pasirinkusi tokį gyvenimo būdą, ji laiminga? „Gyvenu puikiai. Vaikai man siūlo bilietų į Australiją, Angliją, kviečia į svečius. Turiu keturis anūkus. Visi – berniukai. Tačiau svečiuose pas dukras turiu save įrėminti ir tapti gera mama, močiute, o tai man, egoistei, nelabai paprasta“, – pusiau juokais, pusiau rimtai aiškina Vilija ir vadina save alfa vilke.

Tiesa, dukroms suaugus, nelengva ja išlikti. „Kartais tarp mūsų, vilkių, būna tiek rietenų, kiek tikroje vilkų gaujoje, – tenka įsikišti net vyrams“, – juokiasi Vilija.

Segė karalienei

Užsiminusi apie savo žentą britą, Vilija prisimena ir kitą istoriją. Šiandien jos kurta segė yra amžinatilsį Jungtinės Karalystės karalienės Elžbietos II dovanų muziejuje.

„Kai karalienė lankėsi Lietuvoje, panorau jai įteikti savo kurtą segę. Protokolo viršininkė iš pradžių nesileido į kalbas, nes tam buvo rengtas net atskiras konkursas. Paskui leido palikti segę prezidentūroje. O man juk nuo vaikystės kalta į galvą, kad esu ypatinga! Ir išties – aš padovanojau tokią dovaną, kurios karalienė negalėjo neišsirinkti. Vėliau gavau net asmeninę padėką iš jos įgalioto asmens“, – pasakoja V. Šabunkaitė, laisvalaikiu kurianti ne tik seges, bet ir savanoriaujanti.

Kiekvieną pirmadienį ji veda edukacijas žmonių grupei su negalia – moko piešti atvirukus, lipdyti. Nors dauguma jų – garbaus amžiaus, Vilija juos vadina savo vaikais. Kadangi pati viską daro greitai, juokiasi, kad ir jos vaikai iš mokytojos perėmė šią savybę.

Būdama namuose labai mėgsta klausytis muzikos. Ir Johanno Sebastiano Bacho, ir Antonio Vivaldi, bet garsių vardų nesureikšmina, – svarbiausia, kad jai patinka. „Pavardes, kaip ir visą kitą informaciją, aš turiu susieti su kažkokiais vaizdiniais, antraip pamirštu. Tai būdinga disleksikams“, – vėl primena ir priduria, kad visada, jei ko nesupranta, gali kreiptis į dirbtinį intelektą.

Vieno, ko Vilija kategoriškai atsisako, – domėtis politika. Nes ji skaldo žmones, o menininkė nori su visais gyventi taikoje ir pakiliai nusiteikusi, – taip, kaip mokė tėvai.