Kaip šiandienos moderniame, tačiau daug sudėtingų iššūkių patiriančiame pasaulyje keičiasi ir kaip turėtų keistis Katalikų Bažnyčia, ko reikėtų jos renesansui Europoje, „Kauno diena“ aiškinasi su Mykolo Romerio universiteto ir Europos humanitarinio universiteto profesoriumi, Lietuvos Katalikų Mokslo Akademijos moksliniu sekretoriumi dr. Povilu Aleksandravičiumi.
Vaidmuo sudėtingėja
– Kaip trumpai būtų galima apibūdinti religijos vaidmenį šiandieniame moderniame pasaulyje?
– Nors Europoje manoma kitaip, šiuolaikiniame pasaulyje religija ne tik neatsitraukia, bet atlieka vis stipresnį, o kartu ir sudėtingesnį vaidmenį nei anksčiau. Kad tuo įsitikintume, užtenka pakeliauti po pasaulį – abi Amerikas, Afriką, Aziją. Esu linkęs teigti, kad religija taip pat grįžta ir į Europos visuomenę. Visur ji tebeatlieka, kaip ir visais laikais, visuomenės konsolidacijos funkciją.
Religija išlieka be galo efektyvi priemonė veikti socialinius procesus – visur, net ir sekuliarizuotoje Europoje. Todėl politikai mielai griebiasi religijos siekdami savo tikslų (kad tuo įsitikintume, užtenka mesti kad ir paviršutinišką žvilgsnį į Donaldo Trumpo ar Vladimiro Putino veiklą). Tai – labai dviprasmė situacija, nes religija panaudojama kaip grynas politinis instrumentas ir rizikuoja prarasti savo dvasinę dimensiją, tapdama gryna ideologija. Kita vertus, nepriklausomai nuo politikos, religija tebelieka daugelio pasaulio visuomenių gyvenimo gairių ir vertybių nustatytoja ir reglamentuotoja, kaip ir visais laikais.
– Kas yra, kaip sakote, tas šiandienio religijos vaidmens sudėtingumas?
– Moderniajame pasaulyje, kuriame daugėja raštingų ir išsilavinusių žmonių, atsirado kur kas stipresnis nei anksčiau autentiško dvasingumo poreikis – ne vien tradicinis moralinių vertybių ar gyvenimo gairių, bet vidinio išsipildymo, sąmonės praplėtimo, gilaus pažinimo, kontakto su transcendencija (anapusybe) poreikis. Tad religija, atlikdama tradicines funkcijas, imasi atliepti, kiek sugeba, ir šio giliojo dvasingumo troškimą. Iš čia kyla jos misijos sudėtingumas, taip pat ir jėga.
Kita vertus, nežinau, kaip bus ateityje. Jei po pasaulį išplis totalitarinės diktatūros, kurių pavyzdžius matome Kinijoje, Rusijoje, galbūt greitai pamatysime ir JAV, yra įmanoma, kad religija bus arba jėga išstumta, arba visiškai pajungta politikai. Tuomet mano minėtas dvasingumas taps persekiojamas ir, žinoma, daugybė žmonių atsisakys jo ieškoti. Pasaulis yra patekęs į dramatišką kryžkelę, kurioje veikia daugybė nežinomųjų. Esu tikras, kad religijos vaidmuo šioje kryžkelėje yra esminis.
– Kaip, keičiantis pasauliui, keičiasi ir kaip turėtų keistis Katalikų Bažnyčia, pradedant liturgija ir baigiant sau keliamais uždaviniais?
– Be galo svarbu suprasti, kaip keičiasi pasaulis, tačiau tai nėra lengva. Šiuo metu jame vykstančius procesus sunku interpretuoti. Ką iš tiesų reiškia D. Trumpo įsitvirtinamas, totalitarizmų stiprėjimas ar generatyvinio dirbtinio intelekto (greitai – super DI) atsiradimas? Kaip tai paveiks žmonijos dinamiką? Kaip tai susiję su žmonijos giliosios sąmonės procesais? Nuo to, kaip bus bandoma atsakyti į šiuos klausimus pačioje Bažnyčioje, priklausys jos kaita. Ant Leono XIV pečių gula milžiniškas uždavinys vesti šį procesą. Beje, kiek man žinoma, pirmoji jo enciklika bus skirta dirbtinio intelekto temai.
Jeigu klausiate mano nuomonės, uždavinys atliepti giliuosius dvasinius žmonių poreikius turėtų būti laikomas svarbesniu už tradicinį uždavinį atlikti socialinio konsolidavimo ir kontrolės funkciją, bet pastarojo, žinoma, nepaneigti.
Netikras religingumas
– Kiek svarbu šiuolaikiniams katalikams laikytis anksčiau buvusių privalomais religinių elgesio postulatų, pavyzdžiui, Advento?
– Viskas priklauso nuo to, kaip žmogus religines praktikas įprasmina, kiek realiai jos priartina prie paties žmogaus, pasaulio, Dievo pažinimo. Religinės prak-tikos turi savo simbolius ir ritmą – tai puikios priemonės įeiti į giliuosius savo paties sielos, pasaulio ir dieviškosios būties ritmus. Net ir silpnas, bet autentiškas religinių praktikų išgyvenimas gali žmogų daryti laimingesnį – leisti patirti šviesią aukštesniąją jėgą, paskatinti laisvę, kūrybą. Yra žinoma psichologiškai terapinė šių praktikų reikšmė (apie tai daug kalbėjo Karlas Gustavas Jungas).
Tarkim, Adventas su savo liturgija, simboliais ir dvasine prasme gali įvesti žmogų į specifinę laukimo būseną, kurią išpildys Kalėdų, simbolinio susivienijimo su Dievu, laikas: ši ritminė įtampa gali sudaryti sąlygas naujai vilčiai, kažko naujo sieloje atsiradimui, psichologinei transformacijai ir dvasiniam atsivėrimui Kūrėjui. Labai svarbu ir tai, kad tinkamai išgyvenamos religinės praktikos skatina mylėti kitus žmones.
Tačiau jei žmogus atlieka šias praktikas neautentiškai, tai yra kaip gryną rutiną ir automatinius įpročius, jos netenka dvasinės prasmės. Žinoma, jos išlaiko savo socialinę funkciją – leidžia žmogui apsibrėžti savo tapatybę, ištirpti minioje, suteikia tam tikrą saugumą. Tačiau tai labai paviršutiniška. Tuo galima lengvai manipuliuoti, tarkime, politikams.
Šiemet Prancūzijoje kaip niekad daug žmonių prašėsi krikšto. Be to, Vakarų Europoje didėja musulmonų, atsiverčiančių į krikščionybę, skaičius.
Turėčiau pasakyti dar vieną pastabą Bažnyčiai ir dvasininkams. Neretai sakramentai, šventos Mišios yra taip švenčiami, kad apsunkina arba net užmuša dvasinį ritmą, trukdo rastis pažinimui ir meilei. Ypač tragiški dažnai būna kunigų pamokslai – be jokio turinio, pernelyg ištęsti, lyg dvasininkas norėtų parodyti save patį ar savo paties problemas, o ne pasakyti paprastą, bet pažinti Kristų raginantį žodį.
– Teko girdėti, kad kunigams pamoksluose nurodoma aiškinti Dievo žodį, tačiau be interpretacijų apie šių dienų aktualijas. Kiek Bažnyčia gali ir turi pasakyti savo poziciją aktualiais visuomenei klausimais? Štai Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija pareiškė solidarumą su Kultūros Asamblėjos protestu.
– Bažnyčia draudžia kunigams kištis į politiką (išskyrus išimtinius atvejus tam tikrose itin probleminėse pasaulio vietose). Tačiau ji ragina politinėje veikloje dalyvauti savo narius pasauliečius. Todėl Lietuvos Katalikų Mokslo Akademija, kurios moksliniu sekretoriumi šiuo metu esu, jaučia pareigą pasisakyti tam tikrais politiniais ar socialiniais klausimais.
Bažnyčia, būdama demokratinės visuomenės nare, turi teisę daryti poveikį socialiniams procesams, tačiau privalo vadovautis tam tikra etika. Ji turi kelti sau uždavinį evangelinius ar teologinius argumentus paversti tokiais racionaliais argumentais, kad į juos įsiklausyti ar jais diskutuoti galėtų visi piliečiai, kad ir kokią pasaulėžiūrą išpažintų. Bažnyčia turėtų vengti užkulisinės lobistinės veiklos arba teologinės nuomonės primetimo visuomenei, apeinant racionalią diskusiją. Kadangi dažnai ji šios etikos nesilaikė, dalis visuomenės išsiugdė jos atžvilgiu antipatiją. Būtina tai taisyti. O pamokslai turi būti skirti tik evangelijoms skelbti.
– Lietuvoje dabar madinga vaikus leisti Pirmosios Komunijos, nesigilinant į jos prasmę. Kai kurie tėvai feisbuke dalijasi patarimais, kad, susimokėjus parapijos kunigui, nereikia vaikų vežioti į pasirengimo Komunijai mokymus. Ar toks požiūris – formalus iš tėvų pusės ir komercinis iš kunigų – pagausins tikinčiųjų bendruomenę?
– Toks tėvų ar kunigų elgesys atitinka tą neautentišką, netikrą religingumą – jis yra beprasmis dvasine prasme, nors socialiai, politiškai atlieka savo funkciją – leidžia išlaikyti formalų tapatybės apibrėžimą. Todėl jis toks paplitęs ir jis niekada neišnyks, tik galbūt kartais apmažės. Bet toks šios funkcijos atlikimas nė kiek neatliepia tikriems dvasiniams poreikiams.
– Vis dėlto ar Katalikų Bažnyčios bendruomenė nėra senstanti?
– Amerikose, Afrikoje ir Azijoje į bažnyčią ateina labai daug jaunimo. Kalbant apie Europą, jei būtumėte man uždavusi šį klausimą prieš 2020 m., būčiau atsakęs, kad jaunimo bažnyčiose mažėja. Tačiau pastaraisiais metais kažkas ėmė keistis. Galbūt dėl COVID-19 paliktos tuštumos ar dėl įtampų pasaulyje, bet jaunimas vis intensyviau ieško vidinio saugumo ir dvasinio išsipildymo. Ir natūraliai ateina į bažnyčią, kaip ir tampa kitų religijų ar ezoterinių judėjimų nariais.
Ypač tragiški dažnai būna kunigų pamokslai – be jokio turinio, pernelyg ištęsti, lyg dvasininkas norėtų parodyti save patį ar savo paties problemas, o ne pasakyti paprastą, bet pažinti Kristų raginantį žodį.
Kita vertus, didelė dalis jaunimo, nors savo vidinį potencialą jaučia, nesuvokia, kas tai yra, nesusigaudo savyje, labai jį nuvertina. Jie spontaniškai mano, kad save realizuos pramogaudami, patirdami paviršutiniškų emocijų ar uždirbdami pinigų. Be to, socialiniai tinklai vidinę energiją įveda į uždarą, vien jaunuolio psichikoje besisukantį ratą, be realaus santykio su kitais ir be savęs pažinimo. Taip ugdomas narcisizmas, neviltis ir depresija. Šie jaunuoliai dvasingumo ieškos tik priėję kritinę būseną.
Kiauroji tapatybė
– Vatikano duomenimis, katalikų pasaulyje yra daugiau kaip 1,4 mlrd., jų skaičius kiek išaugo, bet daugiausia – Afrikoje. Europoje jų beveik nedaugėja, dalis jų – proginiai, religines šventes švenčiantys tik dėl tradicijos. Kodėl europiečių visuomenė labiau sekuliari?
– Kiekvienoje Europos šalyje – Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Lietuvoje, Skandinavijos šalyse ir kitur – situacija labai skirtinga. Vis dėlto šiuo metu pastebima katalikų skaičiaus Europoje didėjimo tendencija.
(be temos)
(be temos)