Tradicija – saugoma
„Skiedrų stogas – gyvas, pralaidus orui. Draugiškas žmogui ir gamtai. Dailus, tad puošia aplinką. Vasarą vėsina būstą, o žiemą suteikia jam šilumos. Stogą dengiant skiedromis nereikia nė plėvelės. Juk ji, nuplėšta nuo seno stogo, ilgai dūlėja. Skiedrų stogas vandenį praleidžia tik iki antro jų sluoksnio nuo viršaus. Atgyveno medinis stogas, ir galima jį panaudoti antrąkart – ne į sąvartyną gabenti, o kūrenti krosnį“, – tokio senovinio stogo pranašumus vardija skiedrinės stogdengystės tradicijos saugotojas ir puoselėtojas, knygos „Medinė stogdengystė“ autorius G. Čekauskas.
Jis gyvena Šakių rajone, Lekėčių miestelyje, dirba miškininku Valstybinių miškų urėdijos Šakių regioniniame padalinyje, vadovauja savo sodyboje įkurtam Čekauskų etnografiniam muziejui. Jo pastangomis skiedrinės stogdengystės tradicija 2022 m. įrašyta į Lietuvos nematerialaus paveldo vertybių sąvadą kaip nykstanti, todėl saugoma.
Vyras skiedrine stogdengyste susidomėjo 2005 m. Skiedrų, kaip tautinio paveldo produkto, gamintojo (tradicinio amatininko) sertifikatą gavo 2015 m., po metų – stogdengystės tradicinių amatų meistro pažymėjimą. Lekėtiškis nesiverčia skiedrinės stogdengystės amatu – tradiciją tęsia kitaip. Jis populiarina skiedrinės stogdengystės amatą savo sodyboje ir važinėja po renginius.
Amatas – sunkus
G. Čekauskas, pakviestas į Lietuvos miestų, miestelių muges, šventes, švietimo įstaigas, muziejus, rodo, kaip seniau rankinėmis staklėmis buvo drožiamos skiedros. Leidžia pabandyti drožti smalsuoliams. Šias stakles jis pagamino pagal XIX a. pab.–XX a. pr. staklių, įsigytų 2015 m. Varėnos rajone, Ūlos kaime, pavyzdį.
„Tai primityvios staklės. Jomis drožti skiedras – sunkus amatas. Reikia ne tik didelės fizinės jėgos, kai dirba visas kūnas: ir rankos, ir nugara. Kad vienu svirties stūmimu išdrožtum skiedrą, būtina atitaikyti ir žingsnį, ir rankų mostą, – aiškina G. Čekauskas. – Seniau vyrai drožė dviese. Taip lengviau. Nepripratus vienam prie kito ir neatitaikius rankų mosto, drožti dviese nepavyksta.“
Seniau amatininkai, atvykę į kaimą drožti skiedrų, atsivežtas rankines stakles tvirtino prie namo kampo. G. Čekausko staklių atrama renginiuose tampa rėmas-stendas.
Vyras, susitverdamas atsivežtas stakles, pirmiausia jų volą sujungia su rėmu-stendu. Po volu padėjęs kaladę ir prie jo kaiščiu pritvirtinęs svirtį, į „ožiuko“ griovelį deda maždaug 50 cm ilgio, 8–15 cm pločio kaladę. Dviem svirtyje įtvirtinto aštraus peilio varžtais nustato būsimų skiedrų storį: 5–7 mm.
Siekė atnaujinti informaciją
„Seniau skiedros buvo plonesnės – 4–6 mm storio, mat taupyta mediena. Labai retai pasitaikydavo storesnių skiedrų. Iš 1 kub. m išdroždavo 1 tūkst. 800, o šiais laikais – 1 tūkst. 100 skiedrų“, – palygina G. Čekauskas ir pabrėžia, kad tinkamiausias skiedrų storis yra 5–7 mm, tam tikrais atvejais – 8 mm.
Pernai išleista G. Čekausko knyga „Medinė stogdengystė“ – pirmasis nuo 1934 m. šalies leidinys, kuriame dosniai dalijamasi žiniomis apie skiedrinės stogdengystės amatą.
„Norėjau atnaujinti informaciją, kuri pateikiama 1934 m. „Ūkininko knygynėlio“ serijos knygoje „Mediniai stogai“; jos autorius – Juozas Juška. Kai kurie šio leidinio teiginiai apie skiedrinės stogdengystės amatą yra pasenę. Pavyzdžiui, seniau už pirmojo grebėsto prakišdavo skiedras tik 2–3 cm. Negerai, nes per mažai. Šių laikų stogdengiai, rekonstruodami pagal tokį patarimą dengtus senuosius skiedrinius stogus, randa pirmąjį grebėstą ir gegnių galus supuvusius. Juk prasisunkdavo vanduo, nes per mažai prakišta skiedros“, – G. Čekauskas įvardija tikslą, paskatinusį parašyti, kaip pats sako, vadovėlį apie skiedrinę ir kitokią medinę stogdengystę.
Knygą „Medinė stogdengystė“ jis rašė remdamasis J. Juškos „Mediniais stogais“, įvairiuose šalies muziejuose, taip pat šių laikų medinės stogdengystės meistrų Vaclovo Strazdo, Manto Pažėros, Vaidoto Bliūdžiaus, Juliaus Klumbio pasidalyta ir savo sukaupta patirtimi, interneto platybėse aptikta informacija.
Apžvelgė ir kitas medines dangas
Didesnioji naujojo vadovėlio „Medinė stogdengystė“ dalis skirta skiedrinės stogdengystės tradicijai. Jo pabaigoje trumpai, pateikiant įdomių faktų, apžvelgiamos kitos medinės stogų dangos: drabnyčios (skalos), gontai (skindeliai), lentos, lentelės (tartyčios), medinės skalos.
Pastaroji danga, pasak lekėtiškio, nepagrįstai pavadinama čerpėmis. Medinėmis skalomis dengiami ir statinių fasadai – ne tik stogai. Ši danga gaminama pagal senąją vokiečių technologiją, seniau – iš rinktinės vertingų rūšių – ąžuolų ir maumedžių – medienos, Lietuvoje – ir iš drebulių, Kanadoje – iš raudonųjų kanadietiškųjų kedrų, Vidurio Vokietijoje – iš bukų, dabar – tik iš rinktinių Sibiro miškų maumedžių.
Medinių skalų danga ilgaamžė, patikima, labai daili, ekologiška. Po ja nesusidaro kondensato. Ji nekelia triukšmo lyjant, siaučiant vėjui, krušai.
Visose miškų augmenijos gausiose Vokietijos žemių rajonuose „medinės skalos buvo naudojamos nuo pat šių žemių apgyvendinimo. Vinių tuo laiku dar nebuvo, todėl atskiros skalos buvo tiesiog sudedamos eilėmis ant stogo ir tvirtinamos mediniais tašais bei prispaudžiamos akmenimis. Alpių rajone dar ir dabar galima rasti taip dengtų stogų. Iki šiol skelti gontai išlieka pati seniausia skalinės dangos forma“.
Gerai apdengtas keturių sluoksnių skiedrų stogas laiko iki 30 metų, kartais – ilgiau.
Šią dangos formą gamino skeliant medieną tik rankiniu būdu. „Netgi kai atsirado pjūklai, skalos ir toliau buvo gaminamos skeliant medieną. Juk pjaunant medieną pjūklas perpjauna medienos pluoštą, o skeliant rankiniu būdu mediena atsiskiria išilgai pluošto ir lieka nepažeista per visą skalos ilgį“, – knygoje teigia G. Čekauskas.
Tinka ne bet kokia mediena
G. Čekauskas, knygoje aptardamas medieną, tinkamą medinei dangai gaminti, didesnį dėmesį dėl suprantamų priežasčių skiria tinkamai skiedroms. Juk jam itin rūpi saugoti ir puoselėti skiedrinės stogdengystės tradiciją.
„Skiedroms drožti medis turi būti nesausas, kad netrupėtų, todėl sausuoliai tam netinka“, – moko jis. Esą įvijas arba pavieniui atvirose vietose užaugęs medis netinka skiedroms, nes peilis, negalėdamas slinkti medžio augimo sluoksniais, trupina medį. Taigi, neišpjauna gerų skiedrų. Šlapiose vietose užaugę medžiai, dažniausiai juodalksniai ir žilvičiai, drožiami lengvai trūksta ir trupa. Vadinasi, tokia medžiaga netinkama skiedroms drožti, nes dauguma jos susigadina.
Ąžuolų, skroblų, uosių ir kitų kietų medžių rūšies medieną sunku išdrožti, be to, ji per brangi, naudojama kitiems statybos reikalams. Skiedroms gaminti netinka šakotos medžio dalys. Mat greitai atšipina ir išdaužo peilio ašmenis, trankydamos gadina skiedroms drožti skirtą mašiną. Ji iš tokios medienos išdrožia nelygias, sutrūkusias, skylėtas skiedras.
„Tinkamiausios skiedroms gaminti medžio rūšys yra eglės, pušys ar drebulės, iš dalies – ir liepos, sausesnėse vietose užaugę juodalksniai. Mažiau tinka baltalksniai, gluosniai, tuopos, klevai. Ypač gražias skiedras pavyksta išdrožti iš eglinės ir drebulinės medžiagos: jos laiko ilgiau, nei išdrožtos iš kitokių medžių medienos. Seniau skiedras drožė iš medienos, kuri supo gyvenamąją vietovę“, – teigia G. Čekauskas.
Drebulinis stogas – kaip sidabras
Knygoje „Medinė stogdengystė“ autorius apžvelgia pagrindines medžių rūšis platesniu aspektu – ne tik atsižvelgdamas į jų tinkamumą medinei dangai gaminti. Pavyzdžiui, užsimena apie jų panaudojimą liaudies medicinoje, įvairiose ūkinės veiklos srityse. Antai, aptardamas liepas, mini jų žiedų arbatą.
Liepų mediena esanti šviesi, lengva. Smulkaus pluošto, nevienalytė, todėl neįdomios struktūros. Tačiau džiūdama mažai skilinėja.
Paprastųjų drebulių (epušių) mediena taip pat lengva, minkšta, šviesi, nesunki apdirbti, neišraiškingos tekstūros. Ilgo plaušo, nelabai atspari smūgiams. Naudojama degtukams, celiuliozei gaminti. Garams, drėgmei atsparesnė nei kita lapuočių ar spygliuočių mediena. Ji netrūkinėja net nuolat kintant temperatūrai.
Anksčiau šventyklų ir kitų pastatų kupolus ir stogus dengė drebulių mediena. Ji per laiką nuo saulės ir lietaus tapdavo panaši į sidabrą. Taigi, drebulinis stogas ir gražus, ir tvirtas, ilgai nepūva. Net moderniausia stogo danga nėra tokia patvari kaip drebulinė. Anksčiau drebulinė mediena plačiai naudota kaimiškų vietovių gyventojų buityje. Iš jos gamino kiaulių lovius, štankietus (statinius), geldas. Liaudies medicinoje naudojami drebulių lapai, žievė ir pumpurai.
Ką tik nuskirstų pušų mediena – balsva, laikui bėgant tamsėja iki rudos. Minkšta, bet tvirta, atspari lenkimui, truputį žvilga, sakinga, kvapi. Drėgmei atsparesnė nei eglių mediena, nes kaupia daugiau dervos.
Maumedžių mediena – labai atspari ir ilgaamžė, sendama kietėja. Tai kietmedis, bet lengvai pjaunamas pjūklu. Sibiriniai maumedžiai ilgaamžiškesni už vietinius europinius.
Apdoroti ar ne?
G. Čekauskas primena, kad skiedromis dengiami šlaitiniai stogai, kurių minimalus nuolydis – ne mažesnis nei 30°. Jomis uždengus lėkštesnius stogus, ilgiau užsilaiko vanduo ar sniegas. Tokiu atveju stogo danga tarnauja trumpiau, nes skiedros ilgiau būna drėgnos.
„Dengiant stogą skiedros turi būti drėgnos. Perdžiūvusias prieš dengimą reikia stipriai aplaistyti vandeniu arba jame išmirkyti. Anksčiau buvo rekomenduojama prieš kalant skiedras išmirkyti vandenyje, kuriame ištirpdyta alūno ir geležies vitriolio. Neva tuomet stogas ilgiau nesensta, ne taip greitai užsidega“, – sako lekėtiškis.
Savo knygoje pasidalijęs tokio mirkalo receptu, kviečia pasvarstyti, ar, siekiant, kad skiedros būtų atsparesnės ugniai, grybinėms ligoms, kenkėjams, verta jas apdoroti natūraliomis ar cheminėmis priemonėmis, kurių siūlo parduotuvės.
G. Čekausko nuomone, reikia nepamiršti, kad stogą veikia įvairūs meteorologiniai veiksniai: saulė, lietus, sniegas, šlapdriba. Laikui bėgant išsiplaus ar išgaruos naudotos medžiagos ir teks kartoti skiedrų apdorojimo procesą.
Kad ir kuo bus apdorojamos skiedros, nepavyks išvengti laiko įtakos ir mediena įgaus natūralią pilkšvą spalvą. Naudojamos pagalbinės priemonės uždarys medienos poras, todėl ji negalės praleisti oro.
„Tad labai didelis klausimas ؘ– prailginsime ar sutrumpinsime skiedrų gyvavimo laiką? Visos cheminės priemonės reaguoja su metalu. Todėl tikėtina, kad greičiau surūdys vinys ar kabės, kuriomis skiedros pritvirtintos prie grebėstų. Tuomet kyla kitas klausimas – kaip greitai kuo nors apdorotas skiedras nudraskys vėjas? Pasak meistro V. Strazdo, ant skiedrinio stogo nėra ir negali būti grybelio, pelėsio, nes tai gyva, pralaidi orui danga. Ekspertai pataria medinių stogų neimpregnuoti“, – žiniomis dalijasi G. Čekauskas.
Kiek skiedros užleisti?
Lekėtiškis, patvirtinęs, kad gerai apdengtas keturių sluoksnių skiedrų stogas laiko iki 30 metų, kartais – ilgiau, knygoje aptaria ir brėžiniais iliustruoja abu dengimo jomis būdus. Pirmasis būdas – kai iš pradžių vienu sluoksniu užklojamas visas stogas, skiedrą už skiedros užleidžiant apie 5 cm, horizontaliai – apie 3–4 cm. Taip minimaliai apsaugomos pastato vidinės konstrukcijos nuo lietaus ar sniego. Šiam pamušalui naudotinos tvirtesnės eglių, o likusiems sluoksniams – drebulių skiedros.
Antrasis dengimo skiedromis būdas – kai iškart klojami trys sluoksniai, pradedant nuo apačios į viršų. Pirmai eilei pjaunama trečdalis skiedros. Likusi dalis naudojama klojant antrą eilę. Viso ilgio skiedra naudojama tik trečiai ir kitoms eilėms.
G. Čekauskas pritaria skiedrininkams, kurie, dengdami stogo viršutinius sluoksnius, vieną skiedrą ant kitos užleidžia ne 3–4 cm, kaip rekomenduota seniau, o iki pusės pločio.
„Be abejo, sunaudojama daugiau skiedrų, tačiau stogas būna kokybiškesnis“, – svarsto jis. Netriuškina kitų meistrų patarimo užleisti trečdalį (3–4 cm) skiedros ant kitos. Mat, užleidus daugiau, skiedros gali neišdžiūti ir šusti.
Naujausi komentarai