– Kovo 27-ąją pakviesi į koncertą Kauno filharmonijoje „Džiaugsmo muzika“. Pristatydama jį cituoji Nobelio taikos premijos laureatą archivyskupą Desmondą Tutu: „Atrasti džiaugsmą nereiškia, kad būsime apsaugoti nuo negandų ir širdgėlos.“ Ar šiuo didelio nerimo laiku sąmoningai kvieti į džiaugsmo kelionę? O gal tau labiau priimtini muzikai, kurie, kaip Olivier Messiaen, teigė: „Aš esu džiaugsmo muzikantas“?

– Šio koncerto idėja gimė iš noro perteikti mano pačios džiaugsmo, prasmės paieškas. Esu labai jautri ir dažnai viską matau tamsiomis spalvomis. Liūdesys, nuovargis, scenos baimė, nerimas dėl ateities, artimųjų ilgesys, ką jau kalbėti apie siaubą keliančius įvykius pasaulyje ir netoli Lietuvos – nuolat patiriu visą puokštę sudėtingų jausmų. Tačiau kartais, kai labai blogai, išeini į lauką ir taip netikėtai, paprastai užgieda paukštis, dangų nušviečia saulė. Ir negali nesidžiaugti.

Išgyvenimai, kančia, sunkumai niekur nedingsta, bet jie nebūtinai turi užpildyti visą tavo esybę. Tą akimirką mumyse atsiranda vietos džiaugsmui. Tai gali atsitikti pakėlus akis į žvaigždėtą dangų, apkabinus mylimą žmogų ar pasinėrus į muziką. Savo koncerte ir noriu įprasminti tą pirmapradį jausmą, kuris gali egzistuoti net ir kančioje, nerime: kai kuriuose kūriniuose tai perteikta tikėjimu, kituose – pergale prieš gyvenimo negandas, dar kituose – meile, kelionėmis, gamta.

– Gegužės pabaigoje – dar vienas koncertas „... kad šviestum tamsybėse“. Vėl – pozityvumo paieškos, tikslingai ir preciziškai sudėliota programa. Be viso to, tavo koncertuose yra dar viena linija – asmeniškas santykis su grojama muzika. O prieš kelerius metus padovanojusi gimtajam Kaunui rečitalį „Angelų muzika“ netgi skaitei nostalgiškas savo kūrybos eiles. Tau svarbu suasmeninti pasirodymą? Gal netgi apnuoginti sielą?

– Mano santykis su muzika nuo pat mažų dienų buvo labai asmeniškas. Tad ir grodama, ir planuodama koncertus stengiuosi surasti savąjį „aš“, savąjį „kodėl“, kad programa atspindėtų tai, ką noriu išreikšti tuo koncertu. Dažniausiai per koncertus pristatau kūrinius, nes tai padeda klausytojams išgyventi muziką.

Ruošdamasi koncertui „Angelų muzika“ apie kūrinius nusprendžiau papasakoti eilėmis, tarsi įvesti klausytojus į skirtingų kūrinių emocinį lauką ir ką jie reiškia man – taip gimė penki eilėraščiai, skirti tiems kūriniams. Stasio Vainiūno „Baladei“ skirtą eilėraštį parašė mano mama Violeta Vilkauskaitė-Liukaitienė: „Liūdesio angelas“ kalba apie Lietuvos praeitį ir dainuoja „raudono skausmo“ dainas.

– Kad jau paminėjai mamą, turiu pasiteisinti skaitytojams dėl kreipinio „tu“. Galima sakyti, užaugai mano akyse, nuolat lankeisi „Kauno dienos“ redakcijoje, kur ilgus metus dirbo tavo mama. Tad tave galima vadinti kaunadieniete. O kauniete po ilgo gyvenimo Anglijoje ar vis dar galima vadinti? Ką tau reiškia šis miestas?

– Yra dalykų, kurie nesikeičia, kad ir kur gyventum. Nors Didžiojoje Britanijoje gyvenu jau keturiolika metų, didžiuojuosi visada ir visur prisistatydama lietuve. Noriu išlaikyti savo lietuvybę, kalbą, nuolat dalyvauti Lietuvos kultūriniame gyvenime, tad grįžtu dažnai – kas pora mėnesių. Kaune gyvena mano mylimi tėvai, save laikau kauniete.

Kaune pradėjau savo muzikinę kelionę – Kauno Juozo Naujalio gimnazijos parengiamojoje klasėje, nuo ketverių metų. Kauno valstybinėje filharmonijoje pirmą kartą išgirdau labiausiai palietusius kūrinius. Džiugu, kad dabar galiu į ją sugrįžti kaip atlikėja – filharmonija labai svetingai ir maloniai organizavo jau kelis mano solinius koncertus.

Dermė: I. Liukaitytė geba fortepijonu išgauti orkestrinį skambesį ir drauge – poetiškus potėpius. / I. Liukaitytės asmeninio archyvo nuotr.

– Anglijoje parengei koncertinį projektą, kuriame vedžiojai klausytojus Lietuvos istorijos keliais (netgi tokiais skaudžiais kaip tremtis), koncerte pasakojai ir savo močiutės istoriją. Ar tai – iš nostalgijos? O gal iš noro kosmopolitinėje aplinkoje neprarasti savo šaknų? O gal tai tam tikra deklaracija, kad tau svarbu muzikine prasme būti lietuve?

– Lietuvybė – didžiulė mano tapatybės dalis. Mano vyras žino, kad aš, kaip ir dauguma mūsų tautiečių, esu patriotė, labai didžiuojuosi savo šalimi. Mano ir netgi mano mokinių koncertuose dažnai skamba ir lietuvių kompozitorių kūryba.

Namų ilgesys niekur nedingsta. Mano bobutės, kilusios iš užlieto Vieškūnų kaimo Kauno marių dugne, istorija įprasmino prarastų namų ilgesį mano koncerte „Ilgesio muzika“. Po mano pasirodymų žmonės dažnai sako, kad labai daug sužinojo apie Lietuvą.

Kito koncerto apie Lietuvos istoriją XX a. idėja gimė prasidėjus Rusijos karui Ukrainoje. Anglijoje žmonės tada mažai suprato apie šį karą ir tuo labiau apie taip arti jo esančią Lietuvą. Taigi per muziką ir asmenines – tėvų, senelių – istorijas jaučiau pareigą jiems apie tai papasakoti. Britai buvo šokiruoti išgirdę, kiek kartų vien per mano bobutės gyvenimą Lietuvoje keitėsi valiuta, kaip per karą elgėsi iš pradžių rusų, tada vokiečių, tada vėl rusų kareiviai, kad parduotuvėse nebuvo maisto, o vaikus krikštijo slapta...

Anglijoje beveik niekas nežino ir apie sovietų vykdytus trėmimus. Koncertuose publika visada reagavo labai jautriai. Po koncerto St Jame‘s Paddington bažnyčioje, Londone centre, viena Jungtinėje Karalystėje gyvenanti lietuvė padėkojo man, kad šviečiu anglus apie sudėtingą lietuvių tautos istoriją.

– Naujaliukai – taip meiliai vadinami J. Naujalio muzikos gimnazijos absolventai – plačiai pasklidę po pasaulį. Kodėl svetur? Ar Lietuvoje per ankšta muzikos talentams? O gal jų per daug ir susidaro didžiulė konkurencija?

– Galiu dalytis tik savo pačios patirtimi. Į užsienį išvykau iškart po mokyklos – pati sugalvojau, kur stoti, siunčiau dokumentus, vykau laikyti stojamuosius egzaminus. Siekiau tobulėti kaip pianistė, dirbti su talentingiausiais pasaulyje dėstytojais, būti savarankiška. Kai vos aštuoniolikos turi užsienyje anglų kalba susirasti butą, kambariokus, mokėti nuomą, mokesčius, pradėti sudėtingas studijas, studijuojant dar ir dirbti – tai pats geriausias būdas suaugti, išmokti savarankiškumo. Gyvenant užsienyje, bendraujant su iš viso pasaulio atvykusiais žmonėmis nepaprastai plečiasi akiratis, išmoksti tolerancijos, kitokio požiūrio. Manau, kad tai jauniems žmonėms svarbu kaip asmenybėms ir kaip muzikantams.

Drauge: „Mūsų gyvenimai neatsiejamai susipynę su muzika – abu esame pianistai, abu netgi mokome vienoje internatinėje mokykloje“, – Inga pristato savo sutuoktinį C. Kang. / I. Liukaitytės asmeninio archyvo nuotr.

– Esi daugiau nei penkiolikos tarptautinių konkursų laureatė ir nugalėtoja, koncertavai prestižinėse Anglijos koncertų salėse, kartu dalijiesi ir profesine meistryste. Tavyje dera ir atlikėjos, ir pedagogės talentai. Vis dėlto kam daugiau norėtum skirti laiko ir jėgų?

– Mokau dviejose privačiose internatinėse mokyklose Anglijoje. Suderinti abi veiklos sritis sudėtinga, ir jos dažnai varžosi dėl mano laiko ir jėgų. Koncertuodama turiu būti vienokia asmenybė, mokydama – kitokia, tarsi atlikčiau skirtingus vaidmenis. Sunku persijungti iš vieno į kitą.

Mokau nemažai pažengusių vyresnių klasių mokinių, koncertuojančių kaip solistai ir su orkestru. Pati būdama solistė, galiu jiems daug padėti ir mokantis, ir koncertuojant. Tačiau manau, kad tai veikia ir atvirkščiai – mano pedagoginė veikla padeda man kaip atlikėjai.

Kai kas nors nepavyksta mokiniui, turi labai įsigilinti ir rasti būdą, kaip tą muzikinę ar techninę problemą išspręsti. Kai kas nors man pačiai grojant nepavyksta, bandau tai išspręsti kaip pedagogė – taip, kaip padėčiau mokiniui. Dalydamasi savo patirtimi su mokiniais įgaunu pasitikėjimo ir kaip dėstytoja, ir kaip atlikėja.

Galbūt grodama ir aš galiu skleisti grožį, gerą energiją nevilties pilname pasaulyje, būti džiaugsmo muzikante.

– Casonas Kangas, Londone gyvenantis, iš Singapūro kilęs pianistas, – tavo sielos ir gyvenimo antroji pusė. Jau penkerius metus esate susituokę. Judu suvedė muzika ar aplinkybės?

– Su Casonu susipažinome Glazge, mokydamiesi pirmame Škotijos karališkosios konservatorijos kurse. Kartu grojome dviem fortepijonais, o vėliau, jau Londone, pradėjome draugauti. Čia prieš penkerius metus ir susituokėme.

Casonas, būdamas dvylikos metų, vienas pats iš Singapūro persikėlė į Didžiąją Britaniją, nes gavo stipendiją mokytis prestižinėje Chethams muzikos mokykloje Mančesteryje. Mūsų gyvenimai neatsiejamai susipynę su muzika – abu esame pianistai, abu mokome vienoje internatinėje mokykloje. Nuolat kalbame apie muziką, mokinius, prieš koncertus klausomės vienas kito kūrinių – nors ir labai jaudinamės grodami vienas kitam.

– Ar judviem su Casonu teko įveikti daug kultūrinių skirtumų? O gal ir iki šiol tenka, pavyzdžiui, kai jis atskrenda paviešėti pas tavo tėvus į Lietuvą, o tu nuskrendi susitikti su jo artimaisiais? Kuo papildote ir praturtinate vienas kitą?

– Mes su Casonu – pasakymo „priešingybės traukia“ įsikūnijimas, bet galbūt dėl to ir pasirinkome vienas kitą. Iš manęs jis mokosi organizuotumo, struktūros, aš iš jo – pasitikėjimo savimi ir tvirtumo. Dėl kultūrų skirtumų – manau, kad mums kaip tik lengviau, nes būdami iš skirtingų šalių ir kultūrų labai gerai žinome, kad turėsime prisitaikyti, pamatyti daug ką iš vienas kito perspektyvos, perklausti, paaiškinti, nepriimti kaip savaime suprantamą dalyką. Esame tolerantiški ir atviri. Kita vertus, kai kurie kertiniai dalykai – pagarba, ištikimybė – mumyse yra tokie patys. Tai priklauso ne nuo šalies ar kultūros, bet nuo žmogaus. Casonui labai patinka Lietuva, mano mamos gaminamas lietuviškas maistas. Dažnai juokauja, kad ji gamina skaniau nei aš.

– Esate kartu muzikavę ir Lietuvoje, galbūt planuose yra ir daugiau bendrų kūrybos projektų?

– Lietuvoje esame koncertavę kaip solistai, mažiau – kaip duetas keturiom rankom. Mums maloniausias ansamblis – dviem fortepijonais, nes instrumentu dalytis nemėgstame (juokiasi). Tokiu ansambliu esame atlikę nemažai koncertų, ypač studijuodami. Tačiau sudėtinga repetuoti, nes reikia dviejų fortepijonų. Ne visos salės tai gali pasiūlyti. Labai tikimės suorganizuoti daugiau tokių koncertų Lietuvoje.

– Na, o dabar įžeminkime pokalbį buitimi. Ar lengva šeimoje dviem muzikams? Gal intensyviai repetuojant nelieka laiko buičiai arba tenka dalytis darbais? Juolab kai pianistams reikia taip saugoti rankas...

– Diena iš dienos abu esame nepaprastai užsiėmę grojimu, mokymu, akompanavimu. Buičiai skiriame tik tiek laiko, kiek būtina. Vienintelis buities darbas, kuris man patinka, tai gaminti valgį. Casonas mano gamintą maistą labai mėgsta. Gaminu visokius patiekalus – lietuviškus, azijietiškus, ką tik sugalvoju. Patinka eksperimentuoti. Casonas sako, kad darbais pasiskirstome lygiai: aš gaminu, jis valgo.

– Tau augant tėvų namuose šalia visą laiką buvo šuo – vieną po kito keitė vilkšuniai. Pastaruoju metu yra ir katinas. Tavo pačios namuose – dvi katės. Kuo gi jos nurungė šunis? Gal kaip terapiniai gyvūnai?

– Turime du katinus – Bengalijos ir milžiną Meino meškėną, kuris sveria daugiau kaip 8 kg. Kates lengviau palikti vienas, kai ilgas dienas dirbame arba vykstame į užsienį. Šie gyvūnėliai mums suteikia labai daug džiaugsmo ir ramybės, nepaprastai gerai malšina stresą. Jie su mumis ir miega, ir klausosi mūsų repetavimo gulėdami ant fortepijono.

– Ne veltui užsiminiau apie terapines galias. Pianisto darbas, žvelgiant iš šalies, – herakliškas. Kasdien valandų valandas groti, groti ir groti... Baisiausia, kai tenka mokėti sveikatos kainą. Ar tenka su tuo susidurti?

– Mano profesijos žmonės labai dažnai kenčia nuo fizinių ir psichologinių negalavimų. Daugelio iš mūsų karjera yra visokeriopa – dirbame ir kaip atlikėjai, ir kaip mokytojai, akompaniatoriai keliose vietose, galbūt siekiame akademinių aukštumų. Krūvis – ir fizinis, ir psichologinis – labai didelis, o finansinio stabilumo mažai. Daugeliui nukenčia sveikata.

Ir pati grodama, ir pedagoginėje veikloje akcentuoju kuo didesnį fizinį atsipalaidavimą, ypač riešuose, pečiuose. Lengva grojant pervarginti rankas, būtina dažnai daryti pertraukėles. Vis dėlto sudėtingiausia išlaikyti gerą emocinę, psichologinę sveikatą.

I. Liukaitytės asmeninio archyvo nuotr.

– Atlikėjui svarbi ir atmintis, ir psichologinė būklė, ir mokėjimas suvaldyti scenos nerimą, ir fizinis pasirengimas, ir išlavinti pirštai... Kuri iš šių dedamųjų yra tavo Achilo kulnas?

– Sudėtingiausia – kova su savimi. Galbūt nuo mažumės rengiant profesionalus reikėtų nepamiršti apie psichologinę atlikimo pusę, mokyti vaikus įvairių kvėpavimo, fizinių pratimų, demonstruoti, kaip kalbėtis su savimi. Aš to vis dar mokausi.

– Kiek tau svarbus koncertinis įvaizdis? Ar drabužis turi atspindėti atliekamą muziką, nuotaikas?

– Koncertinis drabužis turi būti patogus ir nevaržyti judesių. Kita vertus, norisi atrodyti gražiai. Koncertui „Džiaugsmo muzika“ sunkiai sekėsi išsirinkti naują suknelę – bandžiau užsisakyti internetu, bet vis netiko. Galiausiai vienoje parduotuvėje mažame miestelyje radau tai, ko norėjau. Man džiaugsmas, ypač antroje koncerto dalyje vyraujanti Fis-dur tonacija, yra tam tikros spalvos. Tokią įsivaizdavau ir savo suknelę. Kokia ta spalva – kviečiu ateiti į koncertą ir pamatyti.

– „Atsisėsti prie fortepijono ir paliesti klavišus – I. Liukaitytės džiaugsmo oazė“, – cituoju vieną iš tavo pristatymų. Kas dar yra tavo džiaugsmo oazė?

– Ramūs vakarai su artimaisiais, švelnus katino kailiukas, kelionės, knygos, filmai, pasivaikščiojimai, galerijos, meno kūriniai.

– Žinau, kad iki šiol lankai savo mokytoją Birutę Kumpikienę. Už ką jai ir kitiems ypatingiems savo gyvenimo mokytojams esi dėkinga? Be ko, ką įdiegė jie, šiandien nebūtų pianistės I. Liukaitytės?

– Turime šiltą ryšį su mylima mokytoja B. Kumpikiene, kurios klasėje baigiau J. Naujalio muzikos gimnaziją. Palaikau ryšį ir su daugeliu kitų nuostabių gimnazijos mokytojų. Tikrai žinau, kad be jų nebūčiau muzikantė, kokia esu dabar. Šie specialistai davė man pagrindus suprasti ir išgyventi muziką nepaprastai giliai.

– Muziko profesija prasideda anksti – ne tuomet, kai pasakai sau: stosiu į konservatoriją! Ne, jai pradedama ruoštis daugeliu atveju nuo pirmos klasės. Tu – nuo parengiamosios grupės, kai buvai vos ketverių. Ar galvodama apie jaunus žmones linki jiems tokio kelio ir muziko dalios?

– Manau, kad visi jauni žmonės gali nepaprastai daug gauti mokydamiesi muzikos, net jeigu ir netaps profesionalais. Muzikos instrumento pamokos padeda absoliučiai visiems kitiems mokslams, vystosi mąstymas, koordinacija. Ką jau kalbėti apie kultūrinį, emocinį, estetinį lavinimą.

Tačiau profesionalus muzikinis kelias skirtas ne visiems. Tai nepaprastai sunkus darbas, reikalaujantis visiško atsidavimo, dažnai išgyvenant finansinį nestabilumą, pasauliniame kontekste konkuruojant su tūkstančiais kitų, grojančių geriau už tave.

Aš jau nuo ketverių žinojau, kad noriu būti pianistė. Artimieji palaikė, bet niekas manęs groti nevertė. Man pačiai to norėjosi. Dažnai abejojau savimi, bet šis siekis niekada nepasikeitė. Stoti į muzikos akademiją turėtų tik tiek, kurie myli muziką iki išprotėjimo ir neįsivaizduoja savo gyvenimo kitaip. Kitiems verčiau rinkis kitokią profesiją ir groti tik savo malonumui.

– Ir pabaigai – grįžkime prie šių dienų realijų. Pianistė Mūza Rubackytė yra pasakiusi: „Menininkas negali būti apolitiškas ir atsiriboti nuo pasaulyje vykstančio pragaro.“ Kaip tavo kūrybą veikia visą pasaulį apnuodijusi Rusijos agresija?

– Minėjau savo koncertus, gimusius iš atsako Rusijos vykdomai agresijai. Jau treji metai gyvename baimėje ir nerime. Atsiriboti kartais norisi vien tam, kad galėtum toliau gyventi, groti, mokyti. Susikuri burbulą aplink save, nes kitaip išprotėtum.

Dažnai galvoju, kad karo akivaizdoje mano profesija niekuo nepadėtų – nesu gydytoja ar mechanikė, nemoku ko nors, kas galbūt realiai būtų naudinga. Kartais atrodo, kad tokiais laikais žmonėms mažiausiai reikia kažkokios klasikinės muzikos. Tačiau prisiminus džiaugsmo muzikantą O. Messiaen, kurį citavote, galbūt muzika kaip tik ir gali gelbėti mus nuo siaubo.

Vieną žymiausių savo kūrinių – „Kvartetą laiko pabaigai“ – O. Messiaen sukūrė kalėdamas nacių karo belaisvių stovykloje ir atliko su kitais kaliniais. Šis kūrinys tapo šedevru, kuris iki šiol atliekamas kaip vilties, taikos simbolis. Galbūt grodama ir aš galiu skleisti grožį, gerą energiją nevilties pilname pasaulyje, būti džiaugsmo muzikante.