Garbių Lietuvos žmonių mintys metų sandūroje: paverskime Drakoną gėrio tarnu

Po to, ką mūsų tauta išgyveno, skųstis būtų didelė gėda

Vienuolė Albina Pajarskaitė, Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių sesuo

Už trejų metų man bus šimtas. Kaip gyvenu? Na, kai tiek metų, aišku, kad yra sveikatos problemų. Kadangi buvau susilaužiusi koją, daugiau laiko šiuo metu leidžiu kambaryje. Skaityti irgi sunkoka, bet stengiuosi nenutolti nuo gyvenimo pulso, laikas nuo laiko prisėsti ir prie kompiuterio.

Kas per šiuos metus gero įvyko? Na, man atrodo, kiekviena diena nėra bloga. Ypač kai aplinkui girdisi tiek visokių negerų dalykų… Ar pasižiūriu žinias? Kaip nežiūrėsi – negali atsilikti, turi žinoti, kas dedasi Lietuvoje, pasaulyje. Tiek bažnyčios, tiek pasaulietinės visuomenės žinios – man viskas aktualu.

Ar aš atkūriau „Caritą“? Ne, tai padarė Aukščiausiasis. Aš tik pasirašiau planelį ir išvažiavau į Kaišiadoris pas Jo Eminenciją kardinolą Vincentą Sladkevičių. Pirmuoju punktu pažymėjau šeimą ir jos problemas, antruoju – vaikų ir jaunimo auklėjimą, trečiuoju – tautos bendrystės reikalus, o paskiausiai – skurdo mažinimą. Išgirdęs argumentus, kodėl vertėtų prikelti nuo 1926-ųjų nepriklausomoje Lietuvoje veikusį, 1940-aisiais prislopintą „Caritą“, V. Sladkevičius mane palaimino. Į Kauną pas vargdienių seseris skridau kaip ant sparnų.

Iki dabar manau, kad tai buvo stebuklas! Prasidėjęs nuo Sąjūdžio, laisvės troškimas apėmė visus. Kai vyko pirmasis Sąjūdžio Steigiamasis suvažiavimas, žmonės buvo apimti pakilios dvasios. Man teko susipažinti su užsienyje gyvenančiais lietuviais, kurie tuo metu buvo didžiausi „Carito“ rėmėjai. Daug padėjo Šiaurės Amerikos lietuviai, vadinamieji dipukai. Juk pradžioje mes visai nesiorientavome, ką ir kaip daryti, nes ką tik buvome išėję iš kalėjimo (ilgokai tyli).

A. Pajarskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Dabar vėl kitaip. Žmonės valdžia nusivylę, nes tie, kas valdžioje, dažnai pamiršta dvasią. Perdėm susižavi pinigais, materija. Laisvė – tai Dievo dovana, stebuklas!

Tačiau ne viskas taip blogai. Šiandien aš ir vėl pastebiu atgimimo daigų. Ypač tarp jaunimo. Galgi bus antroji Atgimimo banga?! Labai tikiuosi, nes daug vilčių dedu į naują lietuvių jaunimą. Jo dėka, tikiu, gėris nežus.

Lietuvai dabar palaimingas laikas. Po viso to, ką mūsų tauta išgyveno, skųstis ar pykti šiuo metu būtų didelė gėda. Juk čia nevyksta karas kaip Ukrainoje ar Izraelyje. Galų gale, pas mus nešėlsta ir gamtinės stichijos. Nedaug dėl silpnos sveikatos dabar išvažiuoju į lauką, bet kai pavyksta, širdis džiaugiasi – kaip pas mus gražu!

Didžiausias dabarties žmogaus nusikaltimas, kad jis nemoka būti dėkingas ir džiaugtis tuo, ką turi. Negi kažko dabar mums trūksta? Kodėl akcentuojame turtą, kai didžiausia laimė yra santykiai tarp žmonių, vienas kito užjautimas, ramybė?!

Klausiate, kodėl Dievas leidžia pasaulyje vykti tokiems baisiems dalykams? Dievas čia ne prie ko. Iš meilės žmogui Jis davė pasirinkimo laisvę. Ir mes dabar elgiamės lygiai taip pat, kaip pasaulio pradžioje Ieva su Adomu. Sakykite, ko jiems Rojuje trūko? Nieko. Galėjo sau gyventi pagal Dievo dėsnius, jo reikalavimus. Tačiau ne – žmogus panoro būti gudresnis už patį Dievą ir gavo „dovanų“ vadinamąją gimtąją nuodėmę.

Didžiausias dabarties žmogaus nusikaltimas, kad jis nemoka būti dėkingas ir džiaugtis tuo, ką turi. Negi kažko dabar mums trūksta.

Manau, kad pasitikdami dar vienus metus tikrai negalime skųstis tuo, ką turime, tiktai už daug ką dėkoti Dievui, už daug ką Jo atsiprašyti ir dar – prašyti Jo malonės.

Ko palinkėčiau Lietuvos žmonėms? Visų pirma, tiesos ir meilės. Aš labai norėčiau, kad žmonės pradėtų mylėti tiesą. Ir, žinoma, vienas kitą. Dar linkiu, kad žmonės neturėtų priešų. Jei būsime nusiteikę vykdyti tiesos ir meilės įsakymus, tuomet ir Dievas mums padės.

Gal mano žodžiai ir nepatiks visuomenei, bet, dovanokite, kitaip negaliu. Didžiausios žmogaus nelaimės yra pavydas ir neapykanta, o dorybės – tiesa ir meilė. Viena be kitos jos egzistuoti negali. Taip sakė popiežius Benediktas XVI. Koks paradoksas: kuo šiandien daugiau turime, kuo geriau gyvename – tuo daugiau norime, tuo mūsų dvasia skurdesnė.

Man 97-eri. Kaip greitai prabėgo gyvenimas. Žmogus turi žinoti, kad nieko iš čia nepasiims, tad ko plėšytis, draskytis, kariauti? Mano akis vargina geltonoji dėmė, bet ir žmones šiandien kamuoja visiškas apakimas!

Kaip pasitiksiu Naujuosius? Visiškai ramiai. Juk kiekviena diena, pagalvojus, beveik kaip Naujieji metai (šypsosi). Bus šv. Mišios. Svarbiausia – jausti dėkingumą už praėjusius metus. Permąstyti juos – kiek galėjai ir kiek iš tiesų padėjai žmonėms. Tarnystė kitiems labai svarbi. Ypač mums, moterims. Esu labai laiminga, kad visą gyvenimą galėjau tarnauti kitiems. Be galo džiugina ir faktas, kad daug jaunimo šiandien tampa savanoriais ir ryžtasi ištiesti pagalbos ranką šalia esančiam.

Arba tu liudiji taikų gyvenimą, arba esi pralaimėjęs

Virginija Kochanskytė, aktorė

Ką gero patyriau per šiuos metus? Gavau daug kūrybinės bičiulystės, draugystės. Sekėsi darbuose tiek man, tiek Arūnui (Arūnas Sakalauskas – V. Kochanskytės vyras, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, skulptorius – aut. past.) Kas mus palaiko? Visų pirma, bendrumas su artimomis sielomis. Pasaulyje, kuriame tokios sudėtingos aplinkybės, be jų būtų sunku gyventi.

Arba tu liudiji taikų, meilės kupiną gyvenimą, arba pasiduodi gąsdinimams ir esi nukariaujamas, parbloškiamas, pralaimėjęs. Būtent to ir siekia pasaulio piktosios jėgos. Todėl mano užsibrėžimas – kurti gyvenimą, padėti išlaikyti pusiausvyrą tarp gėrio ir blogio jėgų.

Žaliasis Medinis Drakonas? Baisu? Mums su Arūnu ne (juokiasi), nes mes abu esame gimę Drakono metais. Užduokime sau klausimą: kodėl tą drakonišką galią mes priskiriame tik blogio jėgoms? Juk lygiai toks pats drakonas gali būti ir gėrio – stiprus, galingas, veiklus, veržlus, principingas, siekiantis savo tikslo. Aš tikiu, kad Dievas laimins būtent tokio – Gėrio Drakono – skrydį ateinančiais metais.

Ž. Plečkaitienės nuotr.

Kita vertus, viskas yra mūsų pačių rankose – intencijos, interpretacijos, fantazijos. Jeigu norėsime pavirsti blogio drakonais, ateinantys metai tokie ir bus, bet jei mes savo vizijomis, svajonėmis, planais teigsime gėrį, taiką, šviesą, gyvenimą, kūrybą – tai ir tas baisusis drakonas pavirs gėrio tarnu ir nuoširdžiai tarnaus žmonėms.

Galime klausytis nuo ryto iki vakaro blogų žinių ir depresuoti, bet galime užsiimti kūryba – kitokio gyvenimo kūrimu.

Patys žmonės daro sprendimus. Galime klausytis nuo ryto iki vakaro blogų žinių ir depresuoti, bet galime užsiimti kūryba – kitokio gyvenimo kūrimu. Juk karai niekada nesibaigia. Jie buvo 2 000 metų iki Kristaus, jie vyksta ir 2 000 metų po Kristaus. Gėrio ir Blogio kova yra amžina. Tai matome tiek gamtoje, tiek ir pačiame žmoguje. Žmogus pats renkasi, kaip jam elgtis, kuo atsakyti kitam: gerumu ar akimi už akį. Jei renkasi pastarąjį – viskas, jis nugalėtas.

Manyčiau, kad turime ruoštis ne karui, bet kurti gyvenimą. Juk puikūs žmonės tą visuomet darė, – kūrė gyvenimą. Jie mylėjo vienas kitą, gimdė vaikus, juos augino, krikštijo, šventė Kūčias, Kalėdas, vienas kitam linkėjo gero, augino duoną.

Kas man padeda gyventi teigiamomis mintimis? Darbai, kūryba, artimieji. Rūpinimasis kitais. Pats turi skleisti gerą žinią ir neleisti savyje apsigyventi neigiamai informacijai – štai tada triumfuos gėris!

Drakonas – ir stiprybės, sėkmės, klestėjimo simbolis

Jonas Janulevičius, Kauno valstybinio muzikinio teatro vyriausias dirigentas

Aš, kaip kultūros atstovas, džiaugiuosi, kad metai buvo darbingi. Ačiū Dievui, kad pagaliau baigėsi visi lokdaunai, pandemijos, suvaržymai ir kad mes galėjome vėl skleisti į žmones savo muziką.

Praėjo vos keleri metai be suvaržymų, bet tų neramių laikų aš vis dar nepamirštu. Praeitą rudenį dar nedirbome visakoja. Šie metai jau buvo tie, per kuriuos sugrįžome į normalų gyvenimo ritmą.

Kauno muzikinime teatre turėjome dvi puikias premjeras, du šaunius miuziklus, kurių autoriai austrai Michaelis Kunze ir Sylvester Levay –  „Elizabeth“ ir „Mozart!“. Šie spektakliai gerokai viršijo mūsų kūrybinius lūkesčius. Dar pastatėme puikų Anatolijaus Šenderovo baletą „Dezdemona“ (režisierė ir choreografė Anželika Cholina). Taigi, reziumuojant, kad ir kokie tie metai būtų: Triušio, Gaidžio ar Gyvatės, mums jie buvo puikūs. Galėjome groti, vaidinti, dainuoti!

Kau­no vals­ty­bi­nio mu­zi­ki­nio teat­ro ar­chy­vo nuo­tr.

Šeimoje irgi viskas buvo gerai. Svarbiausia, kad niekam nešlubavo sveikata. Aišku, buvo rožių, ir spyglių, džiaugsmų ir rūpesčių. Ačiū Dievui, kad kažkokių didelių nelaimių pavyko išvengti.

Sakote, į valdžią veržiasi Drakonas? Man nebaisu. Girdėjau kalbant, kad 2024-ieji bus ypač palankūs, sėkmingi tiems žmonėms, kurie gimė Drakono metais. Aš – vienas iš jų.

Kinų tautosakoje, jų pasaulėžiūroje drakonas yra sėkmės ženklas. Maža to, pagal Rytų kalendorių Drakonas taip pat yra galios, stiprybės, sėkmės ir klestėjimo simbolis. Jei pažiūrėtumėte, kaip kinai švenčia Naujuosius metus, tai pamatytumėte eitynes su visokiausiais drakonais – dideliais, mažesniais, kartais net milžiniškais.

Linkėčiau mažiau sėdėti socialiniuose tinkluose, mažiau užsiimti piktais komentarais, o daugiau nerti į gyvą ir natūralų gyvenimą.

Ar nepradės jis spjaudytis ugnimi Lietuvoje? Žinau, patrankos kasdien griaudžia vis arčiau… Nuo pat pirmos karo dienos Ukrainoje mes turime daug kolegų, atvykusių iš ten ir dirbančių pas mus. Su jų problemomis jau seniai einame ir eisime toliau koja kojon.

Ko palinkėčiau Lietuvos žmonėms? Manau, kad šiandien mums tikrai nieko netrūksta. Kauniečiai išvis apdovanoti: daugiau nei metus jie turi renovuotą ir turbūt gražiausią teatrą visoje Lietuvoje – kalbu apie Kauno valstybinį muzikinį teatrą. Pagaliau baigti darbai ir miesto sodelyje, Laisvės alėjoje, Vilniaus gatvėje Kauno senamiestyje... Mūsų akys prie sutvarkyto miesto jau priprato, o štai užsieniečiai ar miesto svečiai stebisi, kaip pas mus gražu.

Naujųjų išvakarėse siūlau kiekvienam dar sykį lėtai pereiti per miestą ir išvysti, kaip jis išgražėjo, kiek daug čia jaunimo ir žmonių, grįžusių iš užsienio ir norinčių gyventi Lietuvoje.

Dar linkėčiau mažiau sėdėti socialiniuose tinkluose, mažiau užsiimti piktais komentarais, o daugiau nerti į gyvą ir natūralų gyvenimą – būkite mieste, jo nuostabiuose parkuose, skveruose, mūsų atgijusioje Laisvės alėjoje ir džiaukitės tuo, ką turite!