Nepriklausomybės gvardija – atgimusios Lietuvos angelai sargai

"Atkūrus nepriklausomybę, supratome, kad Lietuvai reikia kuo greičiau paskelbti savanorių registraciją, juk valstybė be savo kariuomenės nėra valstybė", – lemtinguosius 1990-ųjų įvykius prisiminė Artūras Skučas.

Buvęs Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus vadovas neseniai pristatė Kaune naujausią savo knygą "Nepriklausomybės gvardija". Tai – detalus ir įtraukiantis liudijimas apie vieną svarbiausių šalies laikotarpių, pasakojamas iš pirmų lūpų.

Pokalbis su autoriumi – apie pirmaisiais savanoriais tapusius pankus, pastangas po Sausio įvykių apsaugoti Aukščiausiosios Tarybos pirmininką Vytautą Landsbergį, iššūkius, kilusius saugant Medininkų žudynes išgyvenusį Tomas Šerną.

– Savanorių sambūris, neoficialiai pavadintas Nepriklausomybės gvardija, pradėjo kurtis 1988 m. per Sąjūdžio mitingą. Tada pirmieji savanoriai, pasiryžę apsaugoti mitinguotojus nuo KGB provokatorių, ant kairės rankos užsirišo žalius raiščius su Gedimino stulpais. Būtent jūs paskatinote kurtis šį sambūrį – kaip kvietėte pirmuosius jo dalyvius prisijungti?

– Taip, galima teigti, kad pirmieji savanoriai atsirado būtent to birželio 24-osios mitingo Katedros aikštėje metu. Buvo nuspręsta surinkti žmones, kurie saugotų jį nuo įvairų atsitiktinių ir neatsitiktinių provokacijų. Tokį žingsnį tuomet paskatino vienas prieš porą savaičių įvykęs incidentas. Birželio 11 ar 12 d. prie dabartinio Seimo buvo organizuojamas piketas. Tuo metu dirbau netoliese, tad grįžtančius į darbą, kartu su Arvydu Juozaičiu ir Zigmu Vaišvila, mus sustabdė du KGB agentai. Jie pasakė, kad netoliese buvo apiplėštas butas, o mes trys labai panašūs į šį nusikaltimą įvykdžiusius asmenis, todėl turime su jais kažkur vykti. Tačiau dėl laimingo atsitiktinumo pavyko jų atsikratyti – pasakiau, kad prieš tai reikėtų užsukti į mano darbovietę ir pranešti direktoriui, kad esu sulaikomas. Tada agentai staiga persigalvojo ir pasakė, kad mes vis dėlto nesame panašūs į plėšikus.

Artėjant mitingui, pradėjau galvoti apie tai, kas galėtų jį saugoti. Netgi užsakiau pagaminti žalius raiščius su Gedimino stulpais. Tačiau Sąjūdis buvo ką tik susikūręs, tad pabūti vadinamuoju žaliaraiščiu galėjau pakviesti nebent vieną kitą draugą. Per tokį trumpą laiką surinkti tiek žmonių, kurie galėtų saugoti visą Katedros aikštę, buvo nerealu. Išvakarėse, eidamas namo, pamačiau pažįstamus pankus, kurie buriavosi tarpuvartėje. Pats tuo metu gyvenau Vilniaus senamiestyje, tad juos puikiai pažinojau – paprašiau jų atlikti užduotį, o pankai su malonumu sutiko. Susitarėme, kad jie tą vakarą neprisigers, o kitą dieną susiruoš ir atrodys tvarkingai. Jie taip ir padarė. Kadangi buvo prigaminta įvairios atributikos, reikėjo nugabenti ją į Katedros aikštę. Tuo metu gyvenau Marcelijaus Martinaičio bute, penktame aukšte – visas pankų būrys pas mane užsuko likus kelioms valandoms iki renginio, pasiėmė vėliavas, plakatus ir žalius raiščius. Nuvykę jie gavo komandą pradėti rikiuotis nuo tribūnos į šonus. Taip ir gimė pirmieji žaliaraiščiai, vėliau susiformavo jų būriai. Šie dalyvaudavo kiekviename mitinge, juos prižiūrėdavo. Vėliau dauguma jų tapo pirmaisiais savanoriais.

– Nusikelkime į šiek tiek vėlesnius įvykius – jau Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, pradėjote rinkti pirmuosius savanorių būrius. Vien per dvi savaites jų užsiregistravo apie 4 tūkst. Papasakokite, kaip dar tik bręstant Sausio įvykiams, su savanoriais ruošėtės tam, kas gali įvykti. Ar sulaukėte provokacijų iš sovietų?

– Po Kovo 11-osios su kolegomis supratome, kad Lietuvai reikia jau dabar paskelbti savanorių registraciją, nes valstybė be savo kariuomenės nėra valstybė. Netikėjome, kad mums taip lengvai pavyks išsisukti iš sovietų gniaužtų.

Jau kovo 16 d. paruošėme tokį nedidelį plakatėlį-skelbimą registruotis. Jis, kartu su "Sąjūdžio žiniomis", buvo išplatintas po visą Lietuvą. Būtent Sąjūdžio telefono numeris buvo nurodytas duomenims surinkti, pakaitomis prie jo dirbo keletas žmonių, ir kiekvieną dieną registruodavo, kiek kokiame mieste yra užsiregistravusių savanorių. Anketoje reikėdavo nurodyti savo galimybes – ar gali tapti savanoriu ilgam laikui, o gal trumpam, duoti savo koordinates, telefono numerį. Registracija vyko iki kovo 30 d. O tada prasidėjo pirmieji Rusijos karių aktyvūs veiksmai, buvo užgrobti keli pastatai. Buvo nuspręsta turimus savanorius kviesti budėti. Sudaryti 8–10 žmonių būriai ir nuvežti prie televizijos bokšto, telegrafo stoties, kitų svarbių objektų. Tą dieną suskaičiuota, kad per dvi savaites užsiregistravo net 4 tūkst. savanorių iš visos Lietuvos. Manau, tai rodo, kad žmonės puikiai suprato jų svarbą.

Su atrinktais savanoriais pradėjome dubliuoti esamą Aukščiausiosios Tarybos pastato apsaugą – ji iš pradžių buvo sudaryta tik iš milicijos pajėgų.

Kalbant apie provokacijas iš sovietų pusės, tai 1990 m. jų beveik nebuvo. Tačiau mūsų savanoriai įvykdė svarbią operaciją balandžio viduryje. Sovietų kariškiai buvo užėmę spaustuvę, esančią Maironio gatvėje. Mes žinojome, kad kitą dieną į Lietuvą atvažiuos daug užsienio žurnalistų ir kitų žmonių, tad norėjome pademonstruoti savanorių ir Lietuvos jėgą, parodyti, kad mes pasiryžę taip lengvai neatiduoti tų pastatų. Kariškiai saugojo tik pagrindinį spaustuvės įėjimą, o teritorijos viduje jų praktiškai nebuvo, tad atrinkome 30 savanorių, kurie gavo spaustuvės darbuotojų pažymėjimus. Jie anksti ryte suėjo į pastatą ir pradėjo kontroliuoti situaciją vidų.

Suprantama, kariškiai įsiuto, pasiuntė vidaus kariuomenės sunkvežimius įvesti tvarką, o šie, žinoma, ją įvedė. Savanoriai buvo daužomi bananais, mušami – kai juos parvežė, buvo keletas ir rimčiau sužeistų. Bet tuo pačiu metu visi užsienio žurnalistai buvo informuoti, kad vyksta toks incidentas, jie labai operatyviai atvyko prie spaustuvės ir filmavo bei fotografavo. Ši medžiaga iškart pasklido po pasaulį, parodydama Rusijos kariškių agresiją prieš taikius žmones. Akcija taip pat pavyko pasiekti tai, kad pastatų užėmimas kuriam laikui beveik sustojo.

– Tuomet galiausiai pribrendo reikalas sukurti Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyrių. Kokių iššūkių kilo vykdant savanorių atranką? Juk tuo metu daug patirties niekas neturėjo, savanoriai nebuvo niekur specialiai apmokyti.

– Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus būtinybė atsirado, kai pradėjome kurti asmens apsaugą. Pirmieji asmens sargybiniai pradėjo dirbti 1990-ųjų kovo 21 d. Jie taip pat buvo surinkti iš savanorių, tarp jų buvo ir įvairių kovinių sporto rūšių sportininkų. Tuo metu taip pat prasidėjo ir mano kelionės į užsienį, kurių metu pamačiau, kaip kitur vykdoma asmens apsauga. Tapo aišku, kad asmens sargybinis negali atlikti visų reikalingų funkcijų – privalo egzistuoti ir analitinis bei operatyvinis skyrius, kiti padaliniai, kurie sukuria visą apsaugos sistemą.

Svarbia priežastimi įkurti skyrių tapo ir minėtas pastatų užgrobimas. Juose budintys milicininkai susidurdavo su dvilype situacija – sutikę aukštesnio rango karininką, jie privalėdavo paklusti jo nurodymams – duoti raktus ir leisti kareiviams užgrobti pastatą. Tad su atrinktais savanoriais pradėjome dubliuoti esamą Aukščiausiosios Tarybos pastato apsaugą – ji iš pradžių buvo sudaryta tik iš milicijos pajėgų. Birželio 5 d. pagaliau buvo įkurtas Apsaugos skyrius, darbą pradėjo pirmieji jo savanoriai.

– Kaip Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V.Landsbergis į asmens sargybinių atsiradimą? Ar buvo pakankamai suprasta, kad to reikia?

– Aukščiausios Tarybos pirmininkas suprato, kad apsauga turėtų būti, ir kad tai yra ne jo asmens, o posto ir užimamų pareigų apsauga. Lygiai taip pat buvo saugoma ir tuometė premjerė Kazimiera Prunskienė, bet ji atsisakė mūsų skyriaus paslaugų ir pasirinko du tuomečio "Omon" karininkus. Bėgant mėnesiams, mūsų teikiama apsauga po truputį darėsi vis profesionalesnė – juk iš pradžių neturėjome nei žmonių, nei pakankamų resursų, buvome pavieniai. Tiesa, iš pradžių V.Landsbergiui atrodė, kad taikomi veiksmai yra pertekliniai, jis galvojo, kad visiškai užtektų vieno žmogaus šalia. Tačiau vienas sargybinis niekada neapsaugos, kalbant apie tai, kad gali įvykti incidentas. Asmens sargybinis atkreipia į save dėmesį ir pademonstruoja, kad apsauga yra vykdoma, bet realius veiksmus atlieka tie, kurių nematyti.

Kaip ir minėjau, Aukščiausios Tarybos pirmininkas iš pradžių į visa tai žvelgė šiek tiek skeptiškai. Be to, tada gal ir nebuvo tokių rimtų pavojų. V.Landsbergis gyveno Žvėryno mikrorajone ir mėgdavo pėsčiomis ateiti į darbą. Mes nematėme rizikos ir leisdavome jam pasivaikščioti. Tačiau po 1991-ųjų Sausio įvykių tapo akivaizdu, kad tokių dalykų daryti negalima. Teko patiems netgi šarvuoti automobilį, kuriuo jį veždavome į darbą.

Organizavome ir naktinius budėjimus prie namų – iš pradžių Apsaugos skyriaus žmonės tiesiog budėdavo automobilyje prie V.Landsbergio namo. Kadangi AT pirmininkas nekeitė savo gyvenamosios vietos – gyveno kaip gyvenęs daugiabutyje, apsaugą buvo gana sudėtinga vykdyti. Apsaugines liemenes taip pat gavome tik prieš pat Sausio įvykius. Paprašėme, kad V.Landsbergis dėl viso pikto vieną jų dėvėtų. Tiesa, tada jis nelabai norėjo, nesuprato, kam to reikia. Tačiau po Sausio 13-osios visi suprato, kad padėtis rimta.

– "Nepriklausomybės gvardija" suvaidino ypač svarbų vaidmenį 1991-ųjų Sausio įvykių sūkuryje – tai detaliai aprašote knygoje. Vis dėlto, ar įvykių metu vedėte užrašus? Juk gana sunku po tiek metų atsiminti tikslias vykusio chaoso detales.

– Dienoraščio tuo metu tikrai nevedžiau. Tačiau net ir po kruvinųjų įvykių viskas klostėsi taip greitai, kad pats pradėdavau abejoti, kokius nurodymus daviau – juk viskas vyko žodžiu. Tada buvo paskirta keletas darbuotojų – jie pasikeisdami budėjo mano kabinete ir fiksavo, kas ką atnešė, pasakė, kokius nurodymus daviau. Tai buvo daroma tam, kad kilus neaiškumų, būtų galima pasižiūrėti, ar tikrai duoti tokie nurodymai. Šių užrašų vedimas vyko keletą savaičių, jie išliko, ir tapo vienu iš pagrindinių mano šaltinių.

Detaliau Sausio įvykius aš pradėjau aprašinėti daugmaž 1993 m. Tuomet mano atmintis buvo labai gera, sugebėjau tiksliai užfiksuoti daug įvykių. Be to, kai kurios situacijos atsispindi Seimo stenogramose, deputatų diskusijose. Visa tai tapo medžiaga, padėjusia aprašyti šį periodą.

– Neseniai pagaliau paskelbtas nuosprendis ilgiausioje nepriklausomybės istorijoje Sausio 13-osios byloje. Kaip liudininkas tyrimo metu buvote apklaustas ir pats. Kaip vertinate bylos baigtį?

– Taip, man teko kelis kartus liudyti ir dalyvauti apklausose. Bylos baigtį vertinu teigiamai, džiugu, kad ji pagaliau užversta, nors gaila, kad ne visi nusikaltėliai buvo į ją įtraukti. Manau, kad bent jau simboliškai derėjo nubausti ir Michailą Gorbačiovą. Nesąmonė, kad jis nieko apie anuomečius įvykius nežinojo ir ramiai sau miegojo, netikiu tuo. Esu įsitikinęs, kad jis privalo už tai prisiimti atsakomybę.

Kai kas siūlo sukurti papildomą bylą tik buvusiam SSRS vadovui, ir jį nuteisti, aš tam pritarčiau. Nors M.Gorbačiovas ir nedalyvautų teismo procese, tai vis tiek būtų nuosprendis – jis tai žinotų. Mums irgi svarbu žengti šį žingsnį, tai padarę jausimės tvirčiau. Neabejoju, kad M.Gorbačiovas galvoja apie šią bylą – juk Lietuva jam tiek sveikatos sugadino. Praktiškai dėl Baltijos šalių veiklos ir buvo sužlugdyta SSRS, o jis neteko vadovo posto.

– Pabaigai papasakokite apie Tomo Šerno apsaugą po Medininkų įvykių – kokie sunkumai iškilo saugant jį ligoninėje? Juk nebuvote patyrę jokios analogiškos situacijos.

– T.Šerną saugoti buvo be galo sudėtinga ir neįprasta. Tai – visiškai kitoks darbo pobūdis nei saugoti aktyviai renginiuose dalyvaujantį valstybės lyderį. Šiuo atveju svarbiausia mūsų užduotis buvo išsaugoti pareigūno gyvybę, apginti jį nuo pakartotinio pasikėsinimo. Tačiau ligoninėje į T.Šerno palatą nuolat ateidavo seselės, gydytojai, vykdavo netikėtų konsiliumų, o štai dar ir koks tardytojas sugalvoja užsukti – gal pavyks išpešti žodį. Pirmosiomis dienomis atrodė, kad vyksta visiškas nesuvaldomas chaosas. Bet trys šią užduotį atlikę žmonės greitai sukūrė instrukcijas, įvedė tvarką. Tada pasidarė aišku, kurios seselės gali įeiti į palatą ir suleisti vaistus, kurie gydytojai gali tuos vaistus skirti, kurie iš jų turi ir neturi teisės aplankyti T.Šerną. Įsivaizduokite, ateina gydytojas su baltu chalatu – atrodo, kad jis turi visišką teisę eiti į palatą, bet taip nėra.

Nebuvo leidžiama įeiti vien norint patenkinti smalsumą, todėl kildavo nemažai pasipiktinimo, būta ir konfliktų. Tačiau paskui visi suprato, kad tokia tvarka yra privaloma, ir apsauga vyko sklandžiai. Kiekvienas panaudotas švirkštas būdavo supakuojamas į atskirą maišelį, ant jo užrašoma data, vaistus suleidusios seselės vardas, o tada viskas padedama į specialią saugojimo vietą. Viskas buvo daroma tam, kad įvykus nenumatytam atvejui būtų lengviau atsekti įvykių seką. 1991 m. rugpjūtį Maskvoje prasidėjus pučui, išsigandome – nežinojome, kuo jis baigsis. Tad T.Šerną su vienu gydytoju iš Kauno klinikų išvežėme į privačią vietą. Jie ten prabuvo kelias dienas, kol įsitikinome, kad Maskvoje viskas nurimo, ir jokios grėsmės grįžti į ligoninę nėra.



NAUJAUSI KOMENTARAI

kauniete

kauniete portretas
Na ,tos dvi pries mane ,,komentavusios ,,yra didzruses ir sukurpe kazkokia gerb.Krylovo pasakecia---kratini;;nes jos net ir nenutuokia Lietuvos Didziosios Kunigaikstystes -dabar -Nepriklausomos Lietuvos ISTORIJOS[pasiskaitykite natashos ,glashos ir kitossss,pasiskaitykite nevykeles!!]],,Kaip as nesu patenkinta ,tuo ,kas vyksta bet esu dekinga drasiems sajudzio ZMONEMS uz JU didziuli GARBINGA veiksma LIETUVAI

natalija

natalija portretas
LANSBERGYS TURBUT GERAI SUMOKEJO TAM MELAGIUI PARSIDAVELIUI SKUCUI SKUCAI MATYT NORI KAD ATEJUS LAIKUI TAVE PRAKEIKTU AR NENORI PARASYTI KAIP BUVO SU KRYZIU KALNU SU BRAZUOLES TILTU KOL PAGRINDINIS VEIKEJAS LANSBERGYS UZSISLAPTINTAS DAR GYVAS

kauniete

kauniete portretas
TO KAUNO DIENAI RASO KAD DAUG TROLIU KREMLININKU RASINEJA ANT LANSBERGO O AR TAS KUR SKUNDZIASI IR DORUS ZMONES VADINA KREMLINIŪAIS NORI PANEIKTI KAD LANSBERGAS KAUNE DESTE MARKSIZMA LENINIZMA O GALEJO DESTITI TIK KOMUNISTAS TAIP KAD BUKAPROTI NE I TUOS VARTUS DERGI KREMLINIS YRA TAVO UZSISLEPES 75 METAM LANSBERGAS
VISI KOMENTARAI 57
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių