Moteris ir devyni jos šunys

Šeštadienio interviu apie diagnozes, prognozes ir fanatišką meilę

Ugninio šuns metais Klaipėdoje laimingiausia turėtų būti kinologė Svetlana Postarnakova - jai laimės gali suteikti net devyni keturkojai augintiniai.

Klaipėdos medžioklinių ir sportinių šunų klubo „Auksinis fazanas“ pirmininkė juokavo, kad jai įmanoma nustatyti tik vieną diagnozę - šunų mylėtoja. Nors vaikystėje turėti keturkojį jai draudė mama, S.Postarnakova suskaičiavo, kad jos namuose jau yra gyvenę net trisdešimt įvairiausių veislių šunų.

Šuo - vestuvių proga

– Įvairūs pomėgiai bei talentai dažniausiai yra užkoduoti genuose. Jūs meilę šunims taip pat paveldėjote?

– Tikrai ne. Tiesa, tėtis šunis mylėjo, bet mama labai priešinosi, kad namuose atsirastų augintinis. Tėvas buvo jūreivis ir namuose per metus praleisdavo tik po tris mėnesius. Tada su mumis gyvendavo ir koks šuniukas. Tačiau kai tik tėtis išplaukdavo, grįžusi iš mokyklos, šuns neberasdavau. Mama jį kam nors atiduodavo. Aišku, man būdavo tragedija. Paskui grįždavo tėtis ir istorija kartodavosi.

Juokinga yra tai, jog dabar mama taip pat labai myli šunis. Jos namuose gyvena trys augintiniai.

– Kaip pasikeitė situacija, kai ištekėjote ir pradėjote gyventi atskirai?

– Į gerąją pusę. Iškart po vestuvių uošvis padovanojo kilmingą Rytų Europos aviganį. Uošvio nuomone, šis šuo mums turėjo atstoti vaikus, kol jų susilauksime. Aviganis buvo pirmasis kilmingas augintinis mano gyvenime. Su jais nesiskiriu jau 28 metus.

Meilė šunims peraugo į rimtesnę veiklą. Dabar esu tarptautinės kategorijos šunų parodų teisėja. Bene vienintelė Žemaitijos regione galiu nustatyti, ar šuns išvaizda atitinka visus veislei keliamus reikalavimus.

– O koks Jūsų vaikų požiūris į šunis?

– Dukra ir sūnus - jau suaugę, gyvena atskirai. Kol jie buvo maži, mergaitė labai mylėjo keturkojus. Kartu su ja auginome net keturis dogus. Ir dabar jos namuose gyvena trys šunys: ilgaplaukis taksas, anglų buldogas ir labai retos, tamsiai rudos plytinės spalvos prancūzų buldogas. O sūnus didelės meilės šunims nejautė nei vaikystėje, nei dabar.

Prižiūrėti nesunku

– Jūsų namuose dabar karaliauja net devyni šunys. Kaip sutariate?

– Žinoma, bute tokio pulko auginti nesugebėčiau. Tačiau gyvename užmiestyje, nuosavame name, tad išsitenkame. Galbūt sunkiau žiemą, tačiau vasarą jie turi savo atskirą rezidenciją. Šunims yra skirtas 25 arų žemės plotas, kuriame įrengti voljerai.

Neneigsiu, jog kartais tokį būrį sunku prižiūrėti. Ypač kai dirbu mieste ir grįžtu vakare. Tuomet visi išsiilgę puola prie manęs, nori pasipasakoti dienos nuotykius. Tačiau tokios akimirkos gana retos, nes gyvename nustatytu režimu. Augintiniai žino, kad jiems kasdien yra skiriama po tris valandas rytą ir vakarą. Jie stengiasi nustatyto režimo nesugriauti. Kartu gyvendami šunys tarpusavyje taip pat pasipyksta, tačiau labai retai. Jie net neskriaudžia kartu gyvenančios katės. Nors kai juos išvedu pavedžioti, katei pasivaikščiojimams lieka tik namo stogas.

– Tačiau devyni šunys vis vien skamba neįtikėtinai. Sakoma, jog žmonės, kurie daug laiko praleidžia su gyvūnais, sugeba suprasti, ką jie kalba. Ar tai tiesa?

– Su savo šunimis tikrai pasikalbu, suprantu jų žvilgsnius. Pavyzdžiui, jei stafordšyro terjeras eis pro stalą, ant kurio padėta saldainių, jis tikrai mokės „pasakyti“, kad jį reikia pavaišinti. O jei jis žinos, kad nors vienas saldainis liko ir yra padėtas į spintą, kaskart pro ją eidamas, stabtelės ir žvilgsniu tarsi sakys: „Žmonės, juk čia dar yra saldainių. Vadinasi, juos reikia suvalgyti“.

Be to, šunys puikiai nujaučia artėjančią nelaimę ir apie ją sugeba pranešti šeimininkui. Laimei, jokių nelaimių mums dar neteko patirti. Tačiau jei blogai uždaryta krosnies sklendė, taksai iškart pradeda kelti triukšmą. Esi priverstas eiti pasižiūrėti, kas atsitiko. Jei niekas neperspėtų, gali atsitikti ir nelaimė.

Mylimi niufaundlendai

– Kokių veislių augintinių yra Jūsų namuose?

– Jau aštuonerius metus su mumis gyvena vokiečių aviganis ir amerikiečių stafordšyro terjeras. Gana neseniai įsikūrė ir du anglų buldogai, keturi nykštukiniai taksai bei prancūzų buldogas.

– Akivaizdu, jog šuns veislė Jūsų meilei turi labai nedaug įtakos. Tačiau galbūt galėtumėte išskirti mylimiausią?

– Man šuo numeris pirmas - niufaundlendas. Jis didelis, stiprus, galingas, o sykiu ir linksmas bei labai meilus. Šiuos šunis auginau net 18 metų. Jų garbei ir savo veislyną pavadinau „Gauruotas Luitas“.

– Šiuo metu niufaundlendų neauginate. Kodėl?

– Laukiu, kol viena kalė Lenkijoje atsives šuniukų. Jei vadoje bus tai, ko aš ieškau, niufaundlendas vėl apsigyvens su manimi.

– Šunų charakteriai skirtingi. Vieni - meilūs, kiti - agresyvūs. Kokio keturkojo niekada neįsileistumėte į savo namus?

– Bjaurių šunų nėra. Juos tokiais padaryti gali tik šeimininkas. Ir prancūzų buldogas gali tapti žudiku. Prieš daugelį metų nemėgau taksų. Pirmieji mano namuose atsirado tik todėl, kad išgelbėčiau jiems gyvybes. Tačiau tas gelbėjimas tęsiasi jau 18 metų.

Vis dėlto dėl įvairių priežasčių tikrai neauginčiau bobteilų, šarpėjų ir pitbulterjerų.

Linki nepasiduoti madai

– Ar namiškiai nesiskundžia, kad Jūsų dėmesį atima šunys?

– Priekaištų tikrai nesu girdėjusi. Tačiau turiu prisipažinti, jog laiko kitiems pomėgiams nebelieka.

– Kaip įvardintumėte savo meilę šunims? Fanatizmas, pamišimas...

– Mano diagnozė - šunų mylėtoja. Tuo viskas ir pasakyta. Kartą važiavome į Šilutę testuoti anglų buldogiukų. Dar važiuojant pasakiau, kad niekada nelaikysiu anglų buldogo. Ir ką manote - vieną šuniuką parsivežiau. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. O pinigai, kuriuos sumokėjau už šuniuką, buvo skirti pirkti automobilį.

– Ar tikrai niekada nesate šunų iškeikusi.

– Tikrai buvo, kai norėjosi viską mesti. Parvažiuoji namo, o ten šunys taip išdykavo, kad nežinai nuo ko pradėti tvarkyti jų nuotykių padarinius. Pagalvodavau - kam man visa tai? Tačiau susitvarkai ir vėl gerai.

– Šie metai - Šuns. Tikriausiai būsite labai laiminga...

– Keturkojai man laimės teikia jau daugelį metų, tad nemanau, jog šie bus išskirtiniai. Šunis reikia mylėti kasmet ir jie atsilygins tuo pačiu.

Kitiems žmonėms norėčiau palinkėti, kad šiais metais nepasiduotų madai ir nepultų pirkti šuniukų. Prieš įsigyjant augintinį reikia labai gerai pagalvoti.

– Jūs bene geriausiai Klaipėdoje pažįstate šunis. Ar remdamasi jų savybėmis galėtumėte prognozuoti, kokie bus šie metai?

– Reikia tikėtis, kad 2006-ieji bus kupini meilės, ištikimybės ir ramybės.