Auga pamaina

Lietuvoje krepšinį mylime visi. Vieniems tai vakaras bare, kai ateini su dviem, o išeini su 30 naujų draugų. Kitiems – nervų išbandymas: kartais priverčiantis keiktis, o kartais – nešioti visus ant rankų.

Dar, žinoma, yra ir ekspertai. Tie, kurie su krepšiniu šiaip jau nieko bendro neturi, bet, jeigu paklaustumėte jų, tikrai turėtų ką patarti ir treneriams, ir kiekvienam rinktinės žaidėjui.

Kai kurie su didžiausiais krepšinio gerbėjais gyvena, kiti – auga kaip būsima sirgalių pamaina. Dar kitiems krepšinis staiga galvą susuka būtent vasarą. Tačiau, nepaisant visko, mums, lietuviams, meilė krepšiniui yra tarsi religija, be išimties lydinti mus kiekvieną dieną.

Šiemet tą meilę dar kartą įrodyti jau nuo rugpjūčio 1-osios kviečia oficiali Europos vyrų krepšinio čempionato transliuotoja TV3 žiniasklaidos grupė.

Vasaros priklauso krepšiniui

T. Balaišio-Sėklos vasaros jau daugiau kaip 20 metų atrodo taip pat – jos skirtos krepšiniui. Su Lietuvos rinktine Sėkla yra kiekviename žingsnyje – ir tuomet, kai jai sekasi, ir kai jai ypač prireikia šeštojo žaidėjo – sirgalių – pagalbos.

Nuo 2003-iųjų T. Balaišis-Sėkla keliauja į kiekvieną krepšinio turnyrą, o dažniausiai rinktinę palaiko ir pasiruošimo etape. Taip jis yra aplankęs beveik 20 šalių – nuo Švedijos, Graikijos iki Japonijos, Venesuelos, Filipinų.

Žinoma, T. Balaišis-Sėkla nepraleis ir šių metų Europos krepšinio čempionato ir prieš jį laukiančių kontrolinių rungtynių. Tik šie metai jam bus ir dar ypatingesni nei įprastai – kartu su juo šias rungtynes stebės ir sūnus Jovydas.

„Jam ne visuomet pavykdavo dėl mokslų, o dabar jis dalyvaus pirmose trejose Europos čempionato rungtynėse. Kartu važiuosime į Tamperę, o paskui teks jį išskraidinti namo dėl mokslų. Tačiau trejas grupės rungtynes stebėsime kartu“, – išduoda jis.

T. Balaišis-Sėkla pripažįsta – tai, kad sūnus seka jo pėdomis, jam yra labai malonu. „Sūnus vis pasako, kad kai paaugs, muš būgną. Beje, tą darydamas, jis nusifilmavo ir TV3 krepšinio sirgalių anonse. Man labai smagu, kad jam tai rūpi, kad jis stebi krepšinį ir žino, kaip kas vyksta, stebi, kas pateks į rinktinę. Tiesą sakant, jis tai galbūt dabar žino netgi geriau nei aš“, – pripažįsta sirgalius.

Kas turi daugiausia ugnies

Prieš šių metų Europos krepšinio čempionatą T. Balaišis-Sėkla grįžta mintimis atgal ir į tai, kas jau buvo. Be konkurencijos įspūdingiausiu jis vadina 2003-iųjų čempionatą Švedijoje, kai Lietuva ne tik išplėšė pergalę šešeriose rungtynes, bet ir iškovojo aukso medalius.

„Kai atvažiuoji, visus nugali ir išsiveži auksą, jausmas yra nepakartojamas ir su niekuo nesulyginamas. Pamenu, kai buvo geriausios rinktinės rinkimai, daug kas balsavo už tą, kuri iškovojo 1992-ųjų Barselonos bronzą. Mano nuomonė kitokia. Man geriausia yra 2003-iųjų rinktinė dėl pirmosios vietos – visi ir toliau to vis dar laukiame“, – sako jis.

Sirgalius tikisi, kad toks Lietuvos krepšinio rinktinės sugrįžimas įvyks šiemet – juk ir žaisime ne taip toli namų.

„Žinau, kaip rinktinė viską dėliojasi, žinau trenerių požiūrį. Svarbiausia jiems, kad žaidėjai iš tikrųjų norėtų būti rinktinėje, jų nereikėtų įkalbinėti. Jei nenori būti rinktinėje, tuomet ir nereikia. Manau, kad taip grįžtame prie šaknų, prie to, kaip visada ir buvo. Mano požiūriu, tai labai teisinga“, – dalijasi mintimis T. Balaišis-Sėkla.

Jo įsitikinimu, mažiau patyrusi, bet daugiau ugnies turinti rinktinė, kurioje geras mikroklimatas, nuverstų daugiau kalnų nei sudaryta vien iš geriausių, bet mažiau užsidegimo turinčių žaidėjų.

„Žinoma, jei pavyktų suderinti patirtį su degančiomis akimis, būtų dar geriau. Tačiau paprastai taip būna retai – mes tai žinome. Atrodo, kad pirmiausia atsižvelgdami į norą, o tuomet jau į visa kita, treneriai dabar stengiasi tai pakeisti. Noras atperka viską – ir talentą, ir profesionalumą. Kai dega akys, kovoji dėl kiekvieno kamuolio. Jei esi įkalbėtas – ir netgi jauti kažkokią skolą – iš tokio žmogaus nieko per daug nebus“, – savo nuomonę išsako T. Balaišis-Sėkla.

Palaikykime rinktinę bet kada ir bet kokiu būdu, esant bet kokiam rezultatui. Ypač tuomet, jei rinktinei tenka kažką vytis.

Pakeitė krepšinio istoriją?

T. Balaišis-Sėkla – vienas aistruolių, kurį savo gretose norėtų turėti kiekviena rinktinė. Išskirtinis jis ne tik savo išvaizda, bet ir užsidegimu. Pasitelkęs būgnus, jis nesunkiai uždega ir kitus.

Tiesa, Lietuvos rinktinė yra susidūrusi ir su kitokiais pavyzdžiais. Vienas jų – 2001-ųjų Europos krepšinio čempionatas Turkijoje, po kurio į Lietuvą grįžę žaidėjai buvo nušvilpti.

Vis dėlto, teigia Sėkla, tikrųjų sirgalių esmė yra palaikymas. „Taip, Turkijoje 2001 m. mums nepasisekė – pralaimėjome latviams. Tačiau, kad ir kaip būtų, tai nereiškia, kad gali važiuoti nušvilpti rinktinės. Juk žmonės dirbo, aukojo savo vasarą. Sportas – toks dalykas: arba pasiseka, arba ne. Žinoma, jei žaidi visą čempionatą be ugnies – kitas dalykas. Tačiau atkrintamosiose gali nutikti visko“, – sako jis.

Anot Sėklos, savo komandą reikia palaikyti visuomet – tikrai ne tik tada, kai jai sekasi. Greičiau – priešingai.

„Komandai palaikymas ypač reikalingas, kai nesiseka. Tačiau tai dar ne visiems tvirtai įaugę į smegenines, nes, pagavus emocijoms, reaguojama truputį kitaip. Tiesa, Lietuvos sirgalių supratimo lygis vis tiek geresnis nei, pavyzdžiui, Pietų šalių. Jei nesiseka jų komandoms, jie likusias rungtynes žiūri kaip per laidotuves. Aišku, kur padirbėti dar yra ir mums. Palaikymas, kai nesiseka, komandą uždega labiausiai“, – mintimis dalijasi jis.

Sirgaliaus įsitikinimu, būtent tuomet, kai komanda įkritusi į duobelę, aistruolių palaikymas gali padėti išlipti iš jos.

„Atsimenu, kai 2010 m. Turkijoje nuo ispanų buvome atsilikę gal 19 taškų. Mes, sirgaliai, užsikūrėme. Tuomet kartu su mumis tą padarė ir rinktinė. Finalas buvo toks, kad ispanus nugalėjome. Viskas įmanoma, kai einame kartu, – sinergija labai svarbi. Tiek pačios rinktinės, tiek trenerių, tiek ir visos jų palaikymo komandos. Juk ir mes ne veltui važiuojame palaikyti. Kiek esu kalbėjęs su treneriais, žaidėjais, toks mūsų palaikymas labai vertinamas“, – sako jis.

Visų tikslas – tas pats

Išvykus su Lietuvos rinktine, išnyksta visos ribos – sirgaliai tarsi pamiršta, kad įprastai palaiko skirtingus klubus.

„Žmonės supranta, dėl ko važiuoja, – visi serga už vieną komandą, dėl vieno tikslo. Vienybės jausmas labai motyvuoja, suvienija. Sergant ir palaikant rinktinę tai labai jaučiama“, – įspūdžiais dalijasi T. Balaišis-Sėkla.

Žinoma, tai visai nereiškia, kad išvykoje tūkstančiai už Lietuvą sergančių aistruolių ir laisvalaikį leidžia tokioje didelėje kompanijoje. Tačiau, vos prasidėjus rungtynėms, gerbėjai tampa tarsi vienas kumštis – juk būtent toks yra šių išvykų tikslas.

„Žmonės važiuoja su šeimomis, sirgalių amžius labai įvairus. Visi aistruoliai – skirtingi. Žinoma, yra ir pačių sirgalių kaita, nes dešimties metų medalių badas nepridėjo tų nuolat važinėjančių žmonių. Normalu, kad visi lygiuojasi į rezultatus. Tačiau manau, kad po šio čempionato prasidės kitas tarpsnis ir viskas sugrįš į savo vėžes“, – sako jis.

Tokia motyvacija sirgti už savus Sėkla bando užkrėsti ir tuos, kurie tiek kontrolines rungtynes, tiek čempionatą stebės namuose, prie TV ekranų.

„Palaikykime rinktinę bet kada ir bet kokiu būdu, esant bet kokiam rezultatui. Ypač tuomet, jei rinktinei tenka kažką vytis. Kai esi ant bangos, geros emocijos ir taip užtenka – ji tampa natūrali, savaime aiški. Žinoma, nesakau, kad rinktinės nereikia palaikyti, kai jai sekasi. Vis dėlto, kai nesiseka, tai dar svarbiau. Mes savo palaikymu galime padėti rinktinei sugrįžti, o kartais gal net ir atvesti į laimėjimų kelią ir pergales“, – pokalbį baigia jis.