2050 m. pradžioje Lietuvoje gyvens 2 mln. 680 tūkst. nuolatinių gyventojų, t. y. 210,4 tūkst. mažiau negu 2025 m. pradžioje, atitinkamai 2075 m. – 2 mln. 389 tūkst. (501,6 tūkst. mažiau), o 2100 m. – 2 mln. 152 tūkst. (738,4 tūkst. mažiau), o darbingo amžiaus bus tik maždaug kas antras, skelbiama Valstybės duomenų agentūros kartu su Demografinių tyrimų ir ekspertizių centro ekspertais parengtose prognozėse. Kai kurių tarptautinių institucijų prognozės dar pesimistiškesnės.
„Reikia pradėti rimtai dirbti visais frontais, nes iš esmės vyksta demografinė savižudybė“, – įspėja į demografijos problemas daug metų besigilinantis banko „Luminor“ vyriausiasis ekonomistas dr. Ž. Mauricas.
Interviu „Kauno dienai“ jis sakė, kad šalia didesnės ir stabilios paramos šeimai, geresnės ugdymo įstaigų infrastruktūros įžvelgiantis dar vieną galimybę gimstamumui didinti – paskatinti žmones iš virtualaus pasaulio grįžti į realųjį. Demografinėms problemoms spręsti gali prireikti ir kažkiek imigracijos, bet, pabrėžia ekonomistas, ji turi būti ne masinė ir protinga.
Situacija grėsminga
– Kaip vertinate dabartinę demografinę situaciją Lietuvoje?
– Vertinu kaip labai grėsmingą. Vienintelis paguodžiantis dalykas, kad kitose valstybėse ji ne ką geresnė, tačiau tai menka paguoda. Tikrai susirūpinimą keliantis suminis gimstamumo rodiklis Lietuvoje: jis būdavo 1,6, 1,7, 1,4, o šiuo metu nukritęs iki vieneto. Esame šių neigiamų pasaulinių tendencijų priešakyje.
– Siekiant užtikrinti kartų kaitą, suminis gimstamumo rodiklis (kiek viena statistinė moteris per gyvenimą pagimdo vaikų) turėtų siekti 2,1. Kadangi pas mus to seniai to nėra, nuokrytis jau savaime užprogramuotas, nes mažėja reproduktyvaus amžiaus žmonių. Gal įžvelgiamos dar kokios naujos gimstamumo mažėjimo priežastys?
– Pasaulyje anksčiau buvo įvardijamos dvi pagrindinės priežastys – stiprėjančios moterų teisės ir kylanti ekonomika. Būdavo ieškoma sąsajų tarp to, kiek šalis yra turtinga ir kiek moterys yra savarankiškos, kur šie rodikliai aukšti, gimstamumas būdavo mažesnis. Gimstamumo mažėjimą kažkiek kompensuodavo stipri socialinė apsauga, taip pat religingų žmonių skaičius. Dėl šios priežasties, pavyzdžiui, Airijoje ilgą laiką ir netgi dabar gimstamumas yra didesnis nei kitose šalyse.
Tačiau pastaruoju metu šie faktoriai nepaaiškina gimstamumo mažėjimo, juolab kad pagal gimusių vaikų skaičiaus mažumą pirmaujančios šalys net nėra turtingiausios. Pavyzdžiui, Kinijoje pernai gimstamumo rodiklis buvo mažesnis nei vienetas, Indijoje – mažesnis nei du, vadinasi jau net ten negimsta tiek vaikų, kad palaikytų stabilią populiaciją ateityje. Šiaurės Afrikoje, Pietų Amerikoje gimstamumas taip pat stipriai krenta.
Kai kas sako, kad mažas gimstamumas – labiau Vakarų fenomenas, tačiau taip nėra. Pavyzdžiui, pagal Baltarusijos skelbtą statistiką 2024 m. šioje šalyje suminis gimstamumo rodiklis siekė vienetą, šiek tiek mažiau nei tada buvo Lietuvoje. Vadinasi, ir pseudosocializmas nepadeda didinti gimstamumo. Rusijoje šis rodiklis šiek tiek didesnis, bet ten didžiuliai skirtumai tarp regionų: didesnis gimstamumas periferiniuose regionuose – Kaukaze, Sibire, o štai Karaliaučiaus srityje buvo 1,2.
Mano hipotezė tokia – dabar labai daug ką lemia priklausomybė nuo virtualaus pasaulio, nuo ekranų, naršymo. Kaip tik skaičiau, kad vienas asmuo jau nori sudaryti santuoką su virtualiu dirbtinio intelekto asistentu. Įsijungęs kompiuterį ar mobilųjį telefoną gauni daug lengvo pasitenkinimo, o santykių kūrimas, vaikų auginimas yra sudėtingi procesai, reikalaujantys daug kompromisų, laiko, kantrybės. Tad žmonės tiesiog eina lengvesniu keliu. Tokia mano teorija, nes po pandemijos iš tikrųjų labai stipriai krito gimstamumas praktiškai visose šalyse.
– Ar kurioje nors Europos šalyje yra sėkmės istorijų?
– Labai menki pasiekimai. Viena tokių valstybių – mano minėta Airija, nors ir ten buvo pakritimas, dabar gimstamumo rodiklis apie 1,5. Tai turtinga valstybė, bet ir gana religinga, manoma, todėl ir išlaiko gana nemažą gimstamumo rodiklį, nes religingesni žmonės linkę turėti daugiau vaikų. Tyrimai JAV taip pat rodo, kad tarp nereligingų žmonių gimstamumo rodiklis krenta sparčiau nei tarp religingų.
Kažkiek geresnė situacija būdavo Prancūzijoje, tačiau ten neskelbiama aiškios statistikos, kiek tai susiję su imigrantais iš trečiųjų šalių, o šie linkę turėti gausesnes šeimas. Be to, Prancūzijoje gerai išvystyta vaikų priežiūros sistema, ten privalomas vaikų ugdymas nuo trejų metų, o vaikus anksčiau įtraukus į ugdymo sistemą tėvams lengviau derinti jų priežiūrą ir darbą. Tačiau didelių stebuklų ir ten nėra.
Sudėtinga situacija, nėra sėkmės istorijų. Kažkiek gal prisideda religingumas, kažkiek socialinė apsauga, bet labai didelio poveikio tai nedaro.
Protinga imigracija
– Ar išeitis – tik imigrantai?
– Man patiko Suomijos idėja. Ten, panašiai kaip ir Lietuvoje, mažėja gyventojų regionuose, ypač jaunimo, migracija iš mažesnių miestų į Helsinkį ir į kitus didžiuosius miestus – Tamperę ir Turku – ypač didelė. Nors šalyje veikia socialinės garantijos, tačiau gimstamumas žemas. Tad suomiai proaktyviai bando vilioti jaunus žmones į Suomiją, vyksta į kai kurias šalis, daugiausia Pietryčių Azijos, ir kviečia atvykti jau į net vidurinės mokyklos suomių kalba vyresniąsias klases. Ir žmonės mielai atvyksta, nes Suomija yra išpopuliarinusi savo švietimo sistemą kaip geriausią pasaulyje.
Tačiau suomiai žiūri, kad tie žmonės būtų motyvuoti integruotis į jų visuomenę. Vien pagal šalį negali spręsti apie visus asmenis, bet vis dėlto vienos kultūros integruojasi lengviau nei kitos.
Ispanija šiek tiek atsirenka ir kviečiasi žmonių iš Lotynų Amerikos, nors tai ir sukėlė ispanų nepasitenkinimo, protestų. Tačiau jie atsirenka, ne bet ką įsileidžia. Tad nors gimstamumas Ispanijoje mažas jau eilę metų, bet gyventojų skaičius didėja, ekonomika auga, nes atvyksta žmonių iš jiems kultūriškai artimų šalių. Tokiu atveju integracija būna geresnė nei atvykusiųjų, tarkime, iš Afrikos šalių.
– Ar Lietuvai tiktų toks modelis?
– Lietuva svetur turi didžiulę diasporą, kurią galėtume labiau išnaudoti. Turime proaktyviai atsirinkti tuos žmones, kurie pagerintų tiek mūsų ekonomiką, tiek demografinę padėtį. Bet tikrai nereikia laikyti atvirų durų, nes tada į Lietuvą gali plūstelėti – iš esmės tai jau dabar vyksta – mums kultūriškai galbūt tolimi žmonės, arba ta kultūra, kurią mes jau turėjome ir dar vis nemažai jos turime, tačiau nenorime turėti. Tai iš esmės nuteiks žmones prieš imigraciją ir gali pabloginti mūsų gyvenimo kokybę.
Tikrai nereikia laikyti atvirų durų, nes tada į Lietuvą gali plūstelėti – iš esmės tai jau dabar vyksta – mums kultūriškai galbūt tolimi žmonės, arba ta kultūra, kurią mes jau turėjome ir dar vis nemažai jos turime, tačiau nenorime turėti.
Matome, kas vyksta, pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse. Kai itin didžiulis skirtumas tarp šalies, kurioje gyventa iki emigracijos, ir tos, į kurią atvykstama, tarkime, atvyksta žmogus iš Somalio į iščiustytą Norvegiją, jam dažniausiai būna didelis šokas ir atsiranda priešprieša. Tą žinau, nes pats buvau emigravęs, gyvenau Šveicarijoje, ten mačiau, kaip kai kurie atvykėliai reaguoja. Didžioji jų dauguma nekenčia tos šalies, ypač pirmais metais. O jei tai perduodama iš kartos į kartą, turime žmones, gyvenančius tavo šalyje, kurie jos nekenčia, nors į ją patys atvyko.
Paradoksas, atrodytų, taigi viskas čia labai puiku, gera. O jie nekenčia tos šalies, nes joje sunkiai dirba, uždirba kažkiek pinigėlių, bet pamato, jų vertinimu, ir blogąją pusę, kad čia žmonės elgiasi kitaip, girtauja, jiems atrodo, kad yra agresyvūs jų atžvilgiu. Tada jie užsidaro savo bendruomenėje ir nenori integruotis. Reikėtų išvengti tokių dalykų, nes po to gali būti labai daug problemų, taip pat ir dėl viešosios tvarkos palaikymo, apskritai teisinės sistemos, ir tada teks labai daug į tai investuoti.
Pavyzdžiui, Lietuvoje, mano požiūriu, turime gana silpną policiją, mūsų viešosios tvarkos sistema didžiąja dalimi laikosi žmonių geranoriškumu, nes jie prisimena, kaip buvo sovietmečiu, apie 1990-uosius, ir dabar patys nori kurti geresnę visuomenę. Tačiau atvyksta žmonių iš skirtingų vertybinių sistemų ir jie elgiasi kitaip. Ir patys svetur emigravę kai kurie lietuviai iš dalies taip elgėsi, pavyzdžiui, Norvegijoje susirinkdavo motorinių valčių motorus, nes jie ten buvo nesaugomi. Taip susikuria ir kriminaliniai suvienijimai. Vietiniai pradeda visur kabinti spynas ir panašiai. Taigi klausimas, ar to mums reikia.
Reikia protingos imigracijos sistemos. Aš tikrai nesu už masinę imigraciją, bet kažkiek imigracijos, ko gero, reikės.
Kitas variantas – nuo tam tikros valandos atjungti internetą.
Virtualūs spąstai
– Jūs rimtai?
– Visiškai rimtai. Žmonės apie tai mažai šneka, tačiau tai – rimti dalykai, nes yra bemaž masinė priklausomybė nuo interneto, kuri veda į visos visuomenės savidestrukciją. Žmonės vis daugiau gyvena ne realiame, o virtualiame pasaulyje, jame užsidaro.
Yra terminas „brainrot“ – „smegenų puvimas“, kai užsinaršai virtualioje erdvėje, užsižiūri. Tada iškyla visokios psichologinės problemos, žmogus atsiriboja nuo kitų, nuo santykių. O jei santykių nėra, tai kaip atsiras vaikai? Jei jau santuoką nori sudaryti su virtualiu asistentu, dirbtiniu intelektu, čia ne juokai. Skaičiau, kad naršymas po kelias valandas per dieną padaro didesnę žalą emocinei sveikatai ir netgi smegenų veiklai nei alkoholis.
Australija jau pradėjo drausti vaikams iki 16 metų naudotis socialiniais tinklais, tačiau, manau, ir suaugusiesiems tam tikra tvarka būtų labai gerai. Štai lošėjai gali paprašyti, kad jų neįleistų į lošimo namus, tad, manau, galėtų būti populiari telekomunikacijų bendrovių paslauga, kurią jie galėtų jau dabar pasiūlyti, pavyzdžiui, po 22 valandos išjungti namuose internetą ir mobilųjį ryšį taip, kad galėtum tik skambinti telefonu. Galėčiau lažintis, kad gimstamumas ne iš karto, bet išaugtų kokius 20 proc. O jei savaitgaliais, tuo pačiu principu kaip kad ribojamos alkoholio prekybos valandos, internetas būtų išjungiamas nuo kokios šeštos vakaro, žmonės daugiau bendrautų, išeitų į gatves, susitiktų, susipažintų, tada ir vaikų atsirastų daugiau.
Čia kaip ir visos kitos priklausomybės. Gauni lengvą pasitenkinimą, atrodo, kad linksma, gražu, bet ilgainiui nieko gero. Tokie žmonės, nesukūrę tikrų santykių, neturėdami šeimos, vaikų, pakilę nuo ekrano gali labai nuliūsti.
– Vis dėlto ar draudimai – efektyvu?
– Aš – ne už draudimus, o savanorišką galimybę. Pavyzdžiui, jei būtų toks bazinis planas: pasirašai sutartį su ryšių bendrove ir iš karto automatiškai įsigalioja interneto išjungimas nuo 22 val.
Paramą reikia didinti
– Kokios dar priemonės padėtų stabilizuoti situaciją?
– Reikėtų pradėti kitaip žiūrėti į prioritetus – pats pirmučiausias tikrai turi būti šeima. Auginti vaikus nėra lengva, didėja ir išlaidos. Tačiau išlaidos vaikams – tik mažesnė dalis kaštų, kurias patiria šeimos, didesnė dalis yra negautos pajamos, todėl šeimoms turi būti visiškai kitas mokestinis režimas, žymiai didesnė parama, vaiko pinigai, geresnė vaikų ugdymo įstaigų infrastruktūra. Pavyzdžiui, Vilniuje yra daugiausia jaunų šeimų, kurios galėtų turėti vaikų, tačiau ugdymo įstaigų situacija, nebijokime to žodžio, tragiška. Šeimos ryžtųsi turėti daugiau vaikų, bet juos stabdo tai, kad nėra pakankamai darželių, mokyklų, ypač centrinėje miesto dalyje. Tad arba gyveni priemiestyje ir vežioji vaikus, dirbdamas pusę etato vairuotoju, o jei nori gyventi arčiau centro – grūdiesi su šeima mažesnėje erdvėje, nes būstas čia daug brangesnis. Tai stabdo gimstamumą, tą žinau iš savo patirties, nes pats turiu mažų vaikų, girdžiu ir iš kitų žmonių.
Šeimoms turi būti visiškai kitas mokestinis režimas, žymiai didesnė parama, vaiko pinigai, geresnė vaikų ugdymo įstaigų infrastruktūra.
Pavyzdžiui, naujas Paupio rajonas baigiamas statyti, tačiau jame nė vienos valstybinės mokyklos ar darželio. Šnipiškėse lygiai tas pat – naujų namų pristatyta begalė, o mokyklos ir darželio – nė vieno. Privačioje, jei tavo pajamos normalesnės, už vieną vaiką gal gali tekti mokėti apie 700 eurų per mėnesį. Tačiau jei vaikai du ar trys? Tad reikia arba daugiau subsidijuoti privačias mokyklas, arba statyti valstybines.
Tai iššūkis jaunoms šeimoms, jiems nepatogu turėti vaikų ir matau tendencijas, kad nepatogumų tik daugės, nes gyventojų skaičius Vilniuje didėja. Ir kitur didmiesčiuose, sostinėse gimstamumas mažesnis nei mažesniuose miesteliuose, taip yra ir Londone ar Paryžiuje. Tačiau Lietuvoje grėsminga dar ir ta tendencija, kad regionuose, kaimo vietovėse, kur anksčiau laikėsi gana aukštas gimstamumo rodiklis, pavyzdžiui, Tauragės apskrityje prieš maždaug penketą metų jis buvo 1,8, 1,9, tačiau dabar jis taip pat labai stipriai sumažėjo. Regionuose mes tiesiog nebeturime tiek žmonių, kurie galėtų auginti vaikus, nes jie arba išvykę į didžiuosius miestus, arba emigravę svetur.
– Ar valstybės parama šeimai – vienkartinė išmoka gimus kūdikiui, vaiko pinigai, ilgos vaiko auginimo atostogos ir kitos priemonės – yra tos, kurios gali paskatinti šeimas susilaukti daugiau vaikų? Bent jau lig šiol didelio efekto, panašu, tai nedavė.
– Manau, be tų priemonių būtų dar sudėtingiau, jos tikrai reikalingos ir jų reikėtų daugiau, nes gimstamumo didinimas ir protinga tvari migracijos politika turi būti prioritetas. Kiti dalykai, pavyzdžiui, pensijos, nėra prioritetiniai, nes jei nebus jaunų žmonių, tai ir pensijų nebus.
Gal reikėtų per valstybės viešuosius ryšius daugiau akcentuoti, kad šeima – ne kažkokia našta. Skaičiau komentarą, kad dabar vaiko turėjimas – jau egzotika, pirma šunys, kačiukai, o vaikas – paskutinėje vietoje. Tą įvaizdį reikėtų keisti, iškelti šeimą į pirmą vietą. Gal jis ir keisis pamačius tokius prastus demografinius rodiklius. Norėtųsi, kad Lietuvoje jie būtų bent jau geresni nei ES vidurkis.
– Ar, kaip akcentuoja kai kurie politikai, prie didesnio gimstamumo prisidėtų didesnė parama jaunoms šeimoms būstui įsigyti?
– Su parama būstui nieko nepadarysi, be to, tada bus turtinė nelygybė. Būsto regionuose kainos nėra labai didelės, tai iššūkis Vilniuje, Kaune. Be to, parama būstui – vienkartinė priemonė ir duodama tiems, kurie iš esmės vaikų jau turi. Tad kaip tai gali paskatinti gimdyti dar? Juolab jei šeima ir planuoja susilaukti daugiau vaikų, ji nežino, ar ta programa veiks po dvejų trejų metų, kai tas vaikas gims.
Tokie dalykai neveikia. Vienintelis dalykas – tai tvarios, skaidrios ir kiek įmanoma indeksuojamos priemonės, tokios kaip, pavyzdžiui, vaiko pinigai, kurie galėtų būti dar didesni. Be to, infrastruktūra – kad darželiai, mokyklos būtų prieinami.
– Ar vis dėlto demografine prasme reikia bandyti reanimuoti kai kuriuos regionus, kur dabar ne kasdien gimsta ir po vieną vaiką, ar sukoncentruoti pagalbą ten, kur vaikų yra ir potencialiai gali būti daugiau – didmiesčiams?
– Esamų migracijos tendencijų greitai nepakeisi. Kadangi didžioji dauguma gyventojų keliasi į Vilnių, kitus didžiuosius miestus, vadinasi, visų pirma čia ir infrastruktūrą reikia daryti kiek įmanoma patogesnę.
Tačiau ypač Vilnius šiuo aspektu atrodo prastai, dalis valstybinių mokyklų atrodo kaip sovietinis kolchozas. Remdamasis skelbiamu šalies privačių mokyklų mokinių skaičiumi (o privačių mokyklų daugiausia Vilniuje), darau prielaidą, kad kokie 25–30 proc. vilniečių vaikų eina į privačias mokyklas, ir vis tiek mokyklų trūksta. Jei trūks mokyklų, darželių, tai papildomai stabdys gimstamumą. Mažesniuose miestuose, regionuose daug kur yra labai gera valstybinių mokyklų infrastruktūra.
Tačiau skirtumai tarp mokyklų – milžiniški. Net ir didmiesčio priemiestyje mokykla gal už penkių minučių kelio, bet daug tėvų veža vaikus per visą miestą į geresnę mokyklą. Vieną vaiką dar gali pavežioti, du, tačiau trečio nusprendžia geriau visai nebeturėti.
– Kaip sakėte, jei nebus jaunų žmonių, žlugs ir valstybės mokamų pensijų sistema. Tai kokias matote išeitis?
– Pirma užduotis – nepabloginti situacijos dar labiau. Neprisileisti dar daugiau imigrantų, kurie sukuria mažai pridėtinės vertės ir vėliau tampa dar didesne našta socialinei sistemai, o stengtis, kad imigracija kažkiek padėtų gerinti situaciją. Antra užduotis – ieškoti greitų ir efektyvių būdų gimstamumui skatinti. Reikia pradėti rimtai dirbti visais frontais, nes iš esmės vyksta demografinė savižudybė: jei per ilgesnį laikotarpį gimsta mažiau vaikų, net jei šie ateityje turės daugiau vaikų, vis tiek bendras gyventojų skaičius labai stipriai mažėja. Toks užburtas ratas.
Manau, reikia ieškoti įvairių būdų, kad tai būtų ir viešųjų ryšių didelė dedamoji, ir didesnė parama, ir užtikrintas paramos stabilumas, ir investuojama į ugdymo įstaigų infrastruktūrą. Žinoma, reikia nepamiršti ir virtualaus pasaulio. Siūlau ne imti ir kai kuriomis valandomis uždrausti internetą, bet sudaryti sąlygas žmonėms daugiau gyventi realiame pasaulyje ir prasmės daugiau ieškoti jame. Vieni suras, kiti ne, čia – filosofiniai dalykai. Bet nuo to reikia pradėti.
Naujausi komentarai