ŠEŠTADIENIO INTERVIU: KAIP GYVENATE?
Kunigas Arvydas Ramonas: “Tėvui dovanų nedovanoju, bet gėlių įteikiu!”
Tėvo dienos proga šiam šeštadienio interviu pakvietėme Klaipėdos šv. Kazimiero bažnyčios kunigą, Klaipėdos universiteto Katechetikos katedros vedėją doc. dr. Arvydą RAMONĄ. Taigi:
- Rytoj - Tėvo diena. Ką Jums asmeniškai reiškia šita šventė?
- Man reiškia, kad yra metuose diena, kai tame pašėlusiame laiko bėgime, rūpesčių ir problemų griūtyje sustojama ir pažvelgiama į tėvą, į jo asmenį ir vaidmenį mano gyvenime. Kaip sako poetas Justinas Marcinkevičius, ”nuvažiuoti į tėviškę ir pamatyti pievoje vienmarškinį baltaplaukį tėvą – tai didžiausia palaima, kažkas mistiško”. Iš tiesų jie mūsų laukia, tie tėvai, nori būti kartu mūsų džiaugsmuose ir varguose, mūsų kasdienybėje ir šventėse, mūsų dabartyje ir ateityje. Taigi prisiminti tėvą - vadinasi, palikti jam savo gyvenime ir širdyje vietos. Šią dieną Bažnyčia prisimena ne tik gyvus, bet ir mirusius tėvus. Jei tikrai tėvo figūrai paliekama vietos mūsų gyvenimuose, tai, jeigu tėvelis ir būtų miręs, jis esti atmenamas ir pagerbiamas.
- Koks, Jūsų vertinimu, turėtų būti idealus tėvas ir ar savo dvasiniame darbe tokių pažįstate daugiau nei savo priedermių neatitinkančių?
- Idealus tėvas! Tiek motinystė, tiek tėvystė yra šventas dalykas. Tas idealumas yra daugiau ar mažiau visiems žinomas. Idealus tėvas tas, kuris ne tik duoda biologinę pradžią savo palikuonims, bet užtikrina ir tolimesnį savo vaikų auklėjimą, dvasinę ir medžiaginę paramą, meilę, rūpestį ir visa kita, ką talpina “tvirtos šeimos” sąvoka. Pagaliau geras tėvas tas, kuris atitinka Santuokos sakramento tikslus: vyro ir moters tarpusavio meilės pilnatvė, vaikų gimdymas, auklėjimas bei ugdymas ir tarpusavio pagalba bei bendras ir abipusis šventumo siekimas. Norėčiau atkreipti dėmesį į pastarąjį punktą - šventumo siekimas, o tai reiškia tikrų vertybių puoselėjimą. Taigi tėvo vaidmuo tiek vaiko, tiek žmonos (vadinasi, ir šeimos) atžvilgiu yra sugebėjimas užtikrinti tikrų vertybių perdavimą savo vaikams, kad jie išaugtų visapusiškomis ir visavertėmis asmenybėmis, gavusiomis teisingą dvasinį, kultūrinį ir socialinį auklėjimą. Vaikai pirmąją vertybių skalę susidaro būtent šeimoje. Ką vertina šeima, tą vertina ir vaikai, kokia tėvų prioritetų skalė, tokia ir vaikų. Todėl neverta stebėtis visuomenėje - kodėl šiandien jaunimas toks ar anoks? Reiktų klausti pačių tėvų. Kokie jie, tokie ir vaikai. Taigi tokia ir pati visuomenė.
Savo darbe tenka sutikti daugiau gerų, atsakingų tėvų. Dažnai pastebiu, kaip kartais tėvas vargsta ir nerimauja dėl savų dukrų - kad tik joms būtų geriau, kad tik jų ateitis būtų šviesesnė. Kartais pagalvoju - ar visada tie suaugę vaikai sugebės įvertinti tai, ką gavo, ką gero patyrė iš savo tėvų. Ir čia, pažvelgus į jūsų klausimą iš kitos pusės, kaip dvasininkas noriu pastebėti, kad vis dėlto gausėja tokių tėvų, kurie senatvėje lieka apleisti, o tos “dukrytės-panytės” išsilaksto po užsienį, pamiršta savo tėvus ir kartais net į teismą paduoda dėl nekilnojamojo turto varžybų, o tada - “va tau, ir tėvystė!” , kaip sako liaudis.
- O dabar kiek filosofinis klausimas. Jūs - dvasininkas, kuriam nėra lemta būti tėvu. Dėl to yra maištaujančių katalikų dvasininkų. Ką Jūs galėtumėte pasakyti šia tema?
- Nieko tokio, kad nelemta būti tėvu. Kunigystė yra skirtingas pašaukimas nei santuoka. Skirtingi motyvai ir lūkesčiai, kriterijai ir kategorijos. Tiesą sakant, kai renkamasi kunigystė, yra žinoma, kad negalėsi būti tėvu, taigi keista, kad paskui maištaujama. Maištaujančių ir metusių tarnystę prievarta į seminariją niekas neatvarė. Apie tai būtų ilga kalba.
Dažnai manęs klausia, kodėl nekūriau šeimos, atseit paskui nebus kas rūpinsis manimi senatvėje, kas aplankys. Vėlgi iš to paties mūsų gyvenimo galiu pasakyti, jog tikrai būna atvejų, kad ir tie, kurie turi daug vaikų, gyvenimiškoms aplinkybėms susiklosčius nepalankiai, lieka vieniši, apleisti, išvežti į senelių prieglaudas. O jų vaikai “suka biznį” ir net negalvoja į savo išpuoštus namus tų “senių” įsileisti. Tad biologinė tėvystė dar neišsprendžia visapusiškos tėvystės klausimo.
- Ar sveikinate ir kaip savo tėvelį?
- Taip, šį šeštadienį vyksiu į tėviškę ir pasveikinsiu savo tėvą. Dovanų nedovanoju, bet gėlių įteikiu. Esu įsitikinęs, kad gėles reiktų teikti gyvam, o ne mirusiam, kaip įprasta per laidotuves. Kaip kunigas dažnai matau, kaip per šermenis nešama krūvos gėlių mirusiam, bet kai įsišneki su žmogumi, tai įsitikini: kol būna gyvi, gėlių vienas kitam retai tedovanoja. Kita vertus, kažkaip tarp vyrų yra kitokie, daugiau “vyriški” santykiai. Išreikšti dėmesį užtenka gero žodžio ir žvilgsnio, pagyrimo ir padėkos. Savo ruožtu tėvas džiaugiasi, kad esu sveikas ir gyvas, kad neužklumpa dideli rūpesčiai ir problemos, o jeigu taip ir atsitiktų, esu tikras, kad jis būtų pirmas šalia manęs.
- Kokios aplinkybės suformavo Jūsų pasirinkimą tapti dvasininku?
-Tėvo įtakos pasirinkti šį kelią nebuvo. Tėvai tiesiog buvo tolerantiški mano paties gyvenimo apsisprendimams. Neprisimenu, kad būtų raginę arba draudę būti kunigu. Tų aplinkybių buvo daug. Didelį vaidmenį suvaidino vaikystė ir tarybinė armija. Vaikystėje kartą apsilankiau bažnyčioje ir, pamatęs Mišių liturgiją, suvokiau, kad tas pasaulis turi priklausyti man. Tai laikau Dievo dvelksmu į mano likimą. Pašaukimo užuomazgas sutvirtino negatyvi sovietinės armijos patirtis ir vėlesnis išvykimas studijoms į Romą. Aš, kaip dvasininkas formavausi Italijoje ir už tai esu be galo dėkingas Dievui.
- Jūs - kunigas ir Klaipėdos universiteto Katechetikos katedros vedėjas. Ir bažnyčioje, ir universitete Jūs tiesiogiai bendraujate su jaunimu. Kokios šiuolaikiško jaunimo gyvenimo pusės Jus žavi ir kokios galbūt liūdina?
- Pastebiu, kad šiuolaikinis jaunimas greičiau bręsta, tampa savarankiškesnis, veržlesnis, aktyvesnis. Karta keičiasi tiesiog “ant akių”. Žavi jaunimas, kuris gerai žino, kas gyvenime svarbu, ir to siekia. Žavi tie, kurie nori ir sugeba mokytis, kurie vertina kultūrą, savo tėvynę, tėvus, draugus, tikėjimą ir krikščionišką etiką. Kartą tėvo Stanislovo žurnalistė paklausė: kas yra jaunystė? Pašnekovas ilgai nesvarstęs atsakė: “Tai žinojimas, jog pasaulis yra šėlstantis”. Taigi žavi tie, kurie sugeba tą “šėlsmą” valdyti. Yra tekę bendrauti su jaunimu iš viso pasaulio ir liūdina faktas, kad čia, Lietuvoje, jaunimas ar iš naivumo, ar iš nežinojimo nori būti labai panašus į vakariečius, kopijuodami vien tai, kas ten yra laikoma menko skonio reikalu. Matau, kad nežino ar nenutuokia, kokia yra tikroji ta Vakarų kultūra ir gyvenimo stilius. Kartais jaunų žmonių gyvenimuose tikrosios vertybės yra supainiojamos vietomis su banalybėmis, bet, atrodo, pats gyvenimas tas jų klaidas ir ištaiso. Liūdina jaunimas, kuris gyvena tik šia diena, nekuria ateities vizijos, neturi idėjų, plaukia pasroviui ir tenkinasi paviršutiniškumu.
- Kunigo pareigos labai intensyvios, pedagoginė veikla taip pat užima dalį paros. Spėju, kad laisvo laiko Jums lieka labai nedaug. Kokie šaltiniai Jums padeda atgauti jėgas, susikaupti?
- Laisvo laiko iš tiesų lieka nedaug. Dėstau universitete ir Telšių kunigų seminarijoje per du semestrus aštuonis dalykus. Daug laiko atima ruošimasis paskaitoms. Mokslinės teologinės literatūros Lietuvoje praktiškai nėra, todėl tenka viską versti iš italų kalbos. O dar prisideda įvairių straipsnių rašymas, knygų leidyba, konferencijos ir universitetinė sielovada. Labai mėgstu pop - muziką, ji man atgaivina mąstymą, sugrąžina entuziazmą, sudeda viską į savo “stalčiukus”. Mėgstu keliones. Vos įsėdus į lėktuvą skrydžiui į kitą šalį, pajaučiu, kad tos mūsų kasdieninės problemos, rūpesčiai ir visos kitos bėdos yra mažos. Yra tokia airių popgrupės “U2” sukurta daina “Uždaryti momente”, kuri kalba apie tai, kaip žmogus dažnai esti “uždaromas” akimirkoje ir nebesugeba matyti visumos. Ir mes gyvenime dažnai būname “uždaryti” tam tikrame momente, akimirkoje. Būname susikoncentravę ties fragmentais ir detalėmis, panirę į smulkmenas. Bet tie momentai praeina, įvyksta praregėjimas, pamatome gyvenimo visumą, prasmę ir esmę. Tada grįžta noras gyventi ir dirbti, grįžta kantrybė. Kai būnu pavargęs, nuvažiuoju ir prie jūros: pailsi akys ir mintys.
- Kadangi kalbamės su Jumis Tėvo dienos išvakarėse, ko palinkėtumėte tėveliams arba be- siruošiantiems jais tapti?
- Nelikti “anonimiškiems”! Ką noriu pasakyti? Mato Evangelijoje pasakojama apie Kristaus gimimą. Kūdikiui gimus, Juozapas norėjo apleisti Mariją, nes nenorėjo daryti jai nešlovės. Juozapas nebuvo tikras jo tėvas, tačiau Evangelijoje skaitome, kaip angelas padrąsina tą vyrą nebijoti ir suteikti kūdikiui Jėzaus vardą, kas reiškia, jog jis turės išgelbėti savo tautą nuo nuodėmių. Kokia yra šių dienų tėvystės aktualija? Neretai atsitinka, kad nebelieka kam gimusiam vaikui suteikti vardo. Dažnai motinos lieka vienišos, nes tėvo nebėra, jis pabėga, todėl tampa anonimas…
Naujausi komentarai